NAUJIENOS

Bonifacas Stundžia: gyva kalba nestovi vietoje

Kategorija:

Miestas:
Bonifacas Stundžia – Lietuvos kalbininkas, habilituotas daktaras, Vilniaus universiteto profesorius. Jis stažavosi, skaitė paskaitas, dalyvavo mokslinėse konferencijose Latvijos, Lenkijos, Švedijos, Rusijos, Vokietijos, Olandijos, Čekijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Belgijos, Vengrijos, Austrijos, Norvegijos, Izraelio universitetuose.1983 m. išrinktas Milano kalbininkų draugijos nariu korespondentu. Nuo 2000 metų Latvijos aukštųjų studijų kokybės vertinimo centro ekspertas. 2008 metų  Jono Kazlausko premijos laureatas. 2011 m. apdovanotas Baltijos asamblėjos medaliu už ryšių tarp Baltijos valstybių stiprinimą, 2013 m. suteiktas Tauragnų krašto garbės piliečio vardas už „ypatingus nuopelnus Lietuvos mokslui, gimtosios tauragiškių tarmės puoselėjimą, visuomeninę veiklą“. Nuo 2012 metų Lietuvos mokslų akademijos tikrasis, o nuo 2013 metų – Europos akademijos narys.
Nuo 1992 metų Bonifacas Stundžia yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys  nuo 1992  m.

 Gerbiamas profesoriau, apie šiandieninę lietuvių bendrinės kalbos padėtį galima išgirsti kelias kardinaliai priešingas nuomones: teigiant, kad bendrinė kalba išgyvena aukso amžių, pripažįstama, kad mažėja jos prestižas. Kaip Jūs apibūdintumėte šiandieninę lietuvių bendrinės kalbos padėtį?

Manau, kad vadovaujantis romėnų išmintimi, tarp priešingų nuomonių reikia ieškoti „aukso vidurio“. Iš tiesų bendrinė lietuvių kalba ir lietuvių kalba apskritai dabar yra kaip niekada apginta ir funkcionuoja visose gyvenimo srityse, aptarnauja šiuolaikinę įvairiakalbę šalies visuomenę. Turime Valstybinės kalbos įstatymą, nors jau senstelėjusį, atnaujintas Valstybinės kalbos politikos gaires, dvi valstybines institucijas, atsakingas už Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimą. Veikia savarankiškas Lietuvių kalbos institutas, mokslo įstaiga, skirianti didelį dėmesį ir bendrinei kalbai, savarankiško Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto objektas – originalioji ir liaudinė  kūryba lietuvių kalba. Lietuvių kalba plačiai tiriama, jos mokoma, lituanistai rengiami aukštosiose mokyklose. Lietuvos mokslo taryboje įgyvendinama Lituanistikos programa, remianti ir lietuvių kalbos tyrimus bei jų sklaidą. Per atkurtos nepriklausomybės metus išleista daugybė įvairių sričių  terminologijos žodynų, sukurtas ir nuolat pildomas Terminų bankas, susietas su visų ES šalių terminų bankais. Labai daug padaryta, kad lietuvių kalbos ištekliai būtų prieinami skaitmeninėje erdvėje, kad garsinė kalba būtų konvertuojama į rašytinę kalbą. Lietuvių kalba yra viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. Briuselyje dirba būrelis kvalifikuotų specialistų, verčiančių kalbas ir dokumentus į lietuvių kalbą ir iš jos. Ir t. t., ir t. t.

Taigi Lietuvos valstybė ir Europos Sąjunga bendrine ir lietuvių kalba apskritai rūpinasi, vadinasi, sąlygos jai gyvuoti, būti prestižine Lietuvoje yra puikios, tebūna tai „aukso amžius“. Tai viena medalio pusė, kita – kaip visa tai atrodo „arčiau žemės“, perpučiamos globalizacijos vėjų ir skersvėjų. Europos ir tarptautinio bendradarbiavimo kalba yra anglų, kurios prestižas išskirtinai didelis. Dėl šios kalbos įtakos kitoms kalboms, ypač mažesnių tautų, niekas neabejoja, tik vieni tuo susirūpinę, o kiti nemato jokių problemų. Pastarųjų nuomonę norisi palyginti su sovietų okupacijos laikų oficialiąja propaganda, trimitavusia, kad didžioji rusų kalba ne niveliuoja, o turtina kitas SSSR kalbas. Dvidešimt pirmajame amžiuje didžiąją dalį naujos leksikos lietuviai arba skolinasi, arba kopijuoja, verčia iš anglų kalbos. Saikingas skolinimasis kalbos dvasiai nėra žalingas, tačiau antai tiksliųjų mokslų atstovai straipsnius, išskyrus nebent populiarius, rašo anglų kalba, jais seka dalis socialinių ir humanitarinių mokslų tyrėjų. Lietuvių kalbos nereikia arba beveik nereikia tarptautinėms įmonėms, renginiams, reklamai... Taip siaurėja kalbos funkcijos, terminologijos laukas. Anglų kalba skverbiasi į gramatiką, frazeologiją. Dalis jaunimo laiko prestižu laisvai kalbėti, dainuoti ir rašyti angliškai. Neteko girdėti, kad kas nors keltų vėjus dėl sunkaus baigiamojo ar valstybinio anglų kalbos egzamino, tuo tarpu tokie lietuvių kalbos egzaminai vis susilaukia kritikos, ir ne tik iš mažumų mokyklų. Negaliu nepritarti mano mokytojo profesoriaus Alekso Girdenio, vieno žymiausių pokario lingvistų, žodžiams, kad anglų kalba kirsianti per lietuvių kalbą gerokai stipriau negu rusų (ši kitaip nei anglų kalba dabar okupacijos metais visuomenėje didelio prestižo neturėjo, ji buvo reikalinga ir svarbi, siekusiems partinės, nomenklatūrinės karjeros). Ypač jei lietuviai ir toliau emigruos, mažės talentingų prozininkų ir poetų, eseistų, žurnalistų, lietuvių kalba perteikiančių sudėtingą šiuolaikinį pasaulį. Jei mažės skaitančių, diskutuojančių lietuviškai, jei lietuvių kalba taps... buitine kalba. Nesenų laikų pavyzdys – airių kalbos likimas...

Esate ilgametis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys, kuo svarbi ši institucija ir kokią jos svarbiausi uždaviniai?

VLKK narys esu nuo 1992 metų, dabar vadovauju Tarties ir kirčiavimo pakomisei. Komisija yra valstybės įstaiga, kolegialiai sprendžianti Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus, skatinanti visuomenę dalyvauti kuriant, puoselėjant ir saugant lietuvių kalbą. Komisijoje veikia septynios nuolatinės pakomisės, kurios rūpinasi bendrinės kalbos gramatika, rašyba, skyryba, žodynu, vardynu, terminologija, tartimi ir kirčiavimu, kalbos technologijomis, vadovėlių vertinimu. Esant reikalui sudaroma laikinųjų pakomisių, pvz., pastaraisiais metais aktyviai dirba tokį statusą turinti Kalbos politikos pakomisė. Į pakomisių darbą įtrauktas didelis būrys geriausių atskirų sričių kalbos specialistų. Svarbus VLKK darbo baras – kalbos programų rengimas ir administravimas. Šiuo metu įgyvendinamos dvi programos: Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos bei Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų. Kiekvienais metais pagal šias programas skelbiami konkursai, atrenkami ir finansuojami geriausi tyrėjų projektai. Projektų rezultatų pagrindu VLKK rengiamos, svarstomos ir tvirtinamos rekomendacijos aktualiais bendrinės kalbos vartojimo klausimais.

Kokios yra šiandieninės VLKK veiklos aktualijos?

Prie svarbiausių veiklos aktualijų priskirčiau valstybinės kalbos politikos klausimų svarstymą, diskusijas dėl ilgametės valstybinė kalbos strategijos, kurios dar neturime, vadovaujamės Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 gairėmis. Pagaliau patvirtintos atnaujintos lietuvių kalbos skyrybos taisyklės, netrukus sulauksime ir atnaujintų rašybos taisyklių, – dėl jų šiuo metu diskutuojama. VLKK inicijavo bendrinės lietuvių kalbos gramatikos, kurios laukia plačioji visuomenė, rengimą. Dedamos pastangos, kad aktyviau naujais terminais būtų pildomas Terminų bankas, kad stiprėtų lietuvių kalbos prestižas (prieš metus patvirtinta Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programa!), kad į Lietuvių kalbos dienas kuo plačiau įsitrauktų visuomenė, kad VLKK svetainės, konsultacijų banke žmonės rastų atsakymus įvairiausiais bendrinės kalbos vartojimo klausimais.

Kaip vertinate tam tikros grupelės garsiai reiškiamą nuostatą, kad lietuviškai galima kalbėti ir rašyti bet kaip, svarbu, kad suprastume vienas kitą?

O kodėl tik lietuviškai?! Eikime dar toliau –  komunikuoti galima ir be kalbos, pavyzdžiui, gestais. Iš tiesų nėra čia ką vertinti. Tie, kurie taip teigia, greičiausiai turi galvoje privačią sferą, o aiškiai to nepasakydami tik sujaukia žmonių protus. Kaip žmonės kalba, rašo ir bendrauja privačiai, – jų reikalas. Kas kita – viešoji vartosena, čia galioja kiti kalbos standartai, stiliai, ir jų yra įvairių. Palyginimui: į tvartą eini vienaip apsirengęs, į statybas – kitaip, į koncertą ar festivalį – dar kitaip, o į kviestinį pobūvį gali būti reikalaujama tam tikro aprangos kodo.

Kokie kalbos kirčiavimo pokyčiai vyksta šiandien? Kalba keičiasi ir kirčiavimas ne visada pasidaro aiškus. Štai vien Prezidento pavardės atvejis rodo, kad VLKK turi atsižvelgti į realiąją vartoseną, kuri kartais skiriasi nuo oficialiosios.

Gyva kalba nestovi vietoje, kinta. Akivaizdžiausiai pastebime žodyno pasikeitimus: atsiranda naujų žodžių, šiais žaibiškos technologijų raidos laikais netgi gausiai, nemaža dalis leksikos drauge su atgyvenusiais reiškiniais pasitraukia iš vartosenos ir atsiduria muziejuose, archyvuose, tūno senuose žodynuose... Keičiasi ir kirčiavimas, ypač išvestinių žodžių, darinių. Antai vieni bendrinės kalbos vartotojai kirčiuoja laiškanešỹs–láiškanešį, cùkraligė, próga, ãsmeniškas, -a, tuo tarpu kiti – laiškanešỹs–laiškãnešį, cukrãligė, progà, asmẽniškas, -a. Pirmųjų kirčiavimas yra tradicinis, antrųjų naujoviškas, bet ir vieni, ir kiti nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos. Ką tokiu atveju daryti? Užsispirti ir teikti tik tradicinį kirčiavimą ar šokti prie naujojo? Abu keliai nevykę. Pirmuoju eidami būtume panašūs į vadovą, įsakiusį sustabdyti upių tekėjimą. Antrasis kelias būtų revoliucinis, diskriminuojantis dalies bendrinės kalbos vartotojų normą. Tad ir čia verta prisiminti „aukso vidurio“ taisyklę: teikime variantus (gretybes), leiskime žmonėms rinktis. Po kiek laiko, įsitikinus, kad vienas iš variantų beveik nevartojamas, jį bus galima padėti „į archyvą“. Taip užtikrinsime bendrinės kalbos normų stabilumą. Evoliucinis kalbos normų teikimo, arba kodifikavimo, būdas taikytinas ne tik kirčiavimui, bet ir kitiems bendrinės kalbos lygmenims – morfologijai, sintaksei, žodynui. Rašyba kas kita, čia dėl variantų siūlymo reikėtų „devynis kartus atmatuoti ir tik dešimtą kirpti“. Įsivaizduokime, kas dėtųsi, jei būtume įteisinę pasirinktinę joto rašybą žodžių šaknyse po b, p, pvz.: bjurti ir biurti, pjauti ir piauti?!

Žodžių dvigubo kirčiavimo įteisinimas yra normų kodifikavimo principų reikalas: normos keičiamos, koreguojamos per variantus, didelį dėmesį skiriant realiajai vartosenai: bendrinė kalba negali pernelyg atitrūkti nuo vartosenos. Tokia kodifikavimo politika nėra kokia naujiena.

Įvairiose kalbose pasitaiko atvejų, kai kirtį permetus į kitą žodžio vietą keičiasi ir prasmė, ar tokių atvejų yra mūsų kalboje?

Tokių atvejų yra visose kalbose, kurios turi laisvąjį kirtį, lietuvių bendrinėje kalboje ir tarmėse – tūkstančiai. Tik kirčio vieta skiria daugybę žodžių ir ypač jų formų, plg.: dvìratis „tokia transporto priemonė, angl. bicycle“ ir dvirãtis „bet koks daiktas su dviem ratais (karutis, priekaba, vežimas, žaislas...)“, bùtelis „indas skysčiams laikyti“ ir butẽlis „mažas butas“, kìtas „vyr. gim. vns. vard.“ ir kitàs „mot. gim. dgs. gal.“, diẽnos „dgs. vard.“ ir dienõs „vns. kilm.“, pãrašo „žodžio parašas vns. kilm.“ ir parãšo „žodžio parašyti esamojo laiko 3 asmuo“ ir t. t., ir t. t.

Kai kas sako, kad lietuvių kalba yra per sunki, per sudėtinga, nepritaikoma informacinės technologijoms? Ar tikrai šiandieninis jaunimas jau nebepajėgus gerai išmokti lietuvių kalbą?

Tai yra stereotipai. Visos natūralios kalbos yra ir sunkios, ir lengvos, visos pritaikomos informacinėms technologijoms. Viskas priklauso nuo to, kaip mes jas mokame ar norime išmokti. Jei tenkinamės tik elementarios komunikacijos poreikiais, galime pramokti daugybės kalbų ir jomis susikalbėti „gatvėje“, kad ir su klaidomis. Vadinamajam turistiniam minimumui užtenka 2000–2500 žodžių ir šiek tiek gramatikos. Jei siekiame pasinerti į kalbos gelmes, perprasti ta kalba užkoduotą mentalitetą, kultūros, pasaulėvaizdžio savitumus, tai nori nenori reikia paplušėti: ne tik gramatiką išlukštenti, bendrauti su gimtakalbiais, bet ir perskaityti kalnus ta kalba parašytos literatūros, – ir grožinės, ir publicistikos, istorinių veikalų... Nesvarbu, ar tai būtų lietuvių ar lenkų, latvių kalbos. Paskutines dvi kažkodėl linkstama laikyti lengvesnėmis. Kas tai lemia? Galbūt komunikaciniams poreikiams patogesnis fiksuotas kirtis – latvių kalboje išryškinantis pradinį, o lenkų – priešpaskutinį žodžio skiemenį. Dar vienas svarbus dalykas – kalbos mokytis yra lengviau, jei jau esi gerai ar bent vidutiniškai išmokęs keletą kitų kalbų, ypač jei jos giminiškos. Na, o trokštantiems išties nesunkiõs kalbõs, galiu pasiūlyti esperantą – dirbtinę kalbą.

Tai mūsų jaunimas moka ir gali gerai išmokti gimtąją kalbą?

Žinoma, kad  moka, tik to mokėjimo ar išmokimo gelmės nėra vienodos. Daug čia reiškia tėvai, seneliai, aplinka, auklėjimas. Vieniems užtenka minimumo, buitinės kalbos, kiti siekia nerti giliau, skaityti ir suprasti ne tik šiuolaikinę, bet ir ankstesnių amžių literatūrą. Galų gale ne visų gabumai yra vienodi, juk geru oratoriumi, rašytoju ne kiekvienas gali būti, – su išskirtiniais kalbėjimo ar rašymo kaip ir meniniais talentais reikia gimti. Žinoma turint noro, valios, palankias aplinkybes ir gerą  mokytoją daug ko galima išmokti.

Ką galvojate apie šiandieninės visuomenės raštingumą? Atrodo, turime visas galimybes mokytis, tačiau internetinė erdvė atskleidžia, kad per šimtą metų niekada nebuvome neraštingesni negu dabar...

Jei raštingumą suprantame tiesiogine prasme kaip mokėjimą taisyklingai rašyti ir sklandžiai raštu dėstyti mintis, tai dabartinės kartos statistika nėra džiuginanti. Kitaip ir negali būti, nes šiuolaikiniai žmonės mažai skaito, rašo, o daugiau gyvena vaizdų pasaulyje. Mėgstami trumpi telegrafiški tekstai, žinutės, – viskas, kas greitai sukramtoma. Nebejaučiamas žodžio kaip ir greito maisto skonis burnoje... Tai, ką čia dėstau, suprantama, tinka statistiniam vidurkiui, – daug skaitančių ir meistriškai rašančių bei kalbančių šiuolaikinės kartos lietuvių yra! Gal ir ne tiek mažai. Kas kita, jei raštingumo sąvoką išplečiame į technologijas, – tada jaunimas nepavejamas. Na, o rašybą ir skyrybą, netgi gramatiką, stilių juk gali sutvarkyti kompiuterinės programos. Tik štai nei gero romano, eilėraščio ar publicistikos kūrinio programa neparašys...

VLKK pakeitė Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo statusą? Kodėl?

Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, kurį kalbininkai sudarė, remdamiesi 1985 m. išleistais Kalbos praktikos patarimais, buvo patvirtintas 1997 m. Mat prieš dvejus metus priimtame Valstybinės kalbos įstatyme įteisinus taisyklingos viešosios kalbos reikalavimus, prireikė poįstatyminio akto, dokumento, leidžiančio Valstybinei kalbos inspekcija įspėti ir nubausti tuos, kurie pažeidžia įstatymą. Taigi sąrašas atliko administracinių nuobaudų taikymo priemonės vaidmenį.

Dėl sąrašo kaip neatitinkančio šiuolaikinės kalbos politikos, realiosios vartosenos polinkių, jau senokai diskutuojama, susilaukta kritikos iš redaktorių, stilistų, vertėjų. Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas dalimis imtas kelti į mokyklų vadovėlius, nors nei jis pats, nei ypač jo pavyzdžiai mokykloms nėra pritaikyti. VLKK 2014 m. iš sąrašo pašalino skolinius, sparčiai kintantį leksikos sluoksnį. Keletą metų VLKK finansuotas projektas parodė, kad dalis sąraše pateiktų sintaksės taisymų kertasi su realiąja vartosena. Pagaliau daug ką erzino baudžiamasis sąrašo statusas. Visos šios aplinkybės ir lėmė, kad buvo priimtas minėtas nutarimas, kuriuo pakeistas būtent šis statusas, o ne pats sąrašas. Greičiausiai ir pats sąrašas, neabejotinai senstelėjęs, netrukus nustos vertės, kai bus baigtas įsibėgėjęs naujų kalbos patarimų rengimas. Tiek Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, tiek Valstybinės kalbos inspekcijos veikla turi būti, o pastarąjį dešimtmetį ir yra grindžiama rekomendacijomis, konsultacijomis, sąmoningo bendrinės kalbos vartotojo ugdymu, o ne nutarimais ar administracinio poveikio priemonėmis.

Ką reikėtų daryti, kad valstybinė kalba drąsiai pasitiktų ateitį?

Valstybinės kalbos būklė labai priklauso nuo pačios valstybės, jos piliečių – ir lietuvių, ir kitataučių – dvasinės, socialinės ir ekonominės būklės. Jei reikalai su valstybe ir jos piliečiais yra puikūs, žmonės patenkinti darbais ir atlyginimais, švietimo ir įvairių kitų paslaugų valstybine kalba kokybe, šios kalbos prestižas bus aukštas, sumažės norinčių „balsuoti kojomis“. Kad valstybinė kalba būtų gyvybinga, atliktų visas šiuolaikinės visuomenės funkcijas žemiškame ir virtualiame pasaulyje, reikia didelio būrio sąmoningų įvairių kartų žmonių – dirbančių, kuriančių ir mylinčių kalbą ir valstybę, kurioje gyvena. Kas be ko, reikia ir „kalbos pagalbininkų“ – institucijų, žodynų, terminų ir konsultacijų bankų, duomenynų, kompiuterinių programų, padedančių redaguoti, versti, taisyti, kirčiuoti, skaityti ir t. t. tekstus. Nemažai turime, bet dar daug ką reikia nuveikti. Ne paslaptis, – technologijos kainuoja didelius pinigus.
Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su VLKK.

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-romualdas-zuperka-ir-stiliaus-klaidos-ir-originaliausios-stiliaus-figuros-vaiksto-tais-paciais-keliais
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-kiseliunaite-lietuviu-filologijos-studentai-ir-destytojai-yra-panasus-i-liudnojo-vaizdo-riterius-kovojancius-su-vejo-malunais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/evalda-jakaitiene-manau-kad-bendrine-lietuviu-kalba-apniko-pavojingos-ligos-kurias-reikia-gydyti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-sofija-lauciute-kalbos-tyrinejimai-atskleidzia-musu-istorijos-saknis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valentinas-stundys-nepamirstina-kad-musu-kalba-yra-rizikos-zonoje-del-ja-vartojancios-nedideles-populiacijos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-tarptautinis-bendradarbiavimas-primena-kad-kiekviena-tauta-unikali-savo-kalba-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausra-papirtiene-anglu-kalbos-iskelimas-auksciau-valstybines-yra-uzsleptas-kesinimasis-i-musu-valstybinguma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-asanaviciute-dazniau-ir-dazniau-pastebime-kad-lietuviu-vaikai-iseivijoje-nebekalba-lietuviskai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/salies-jaunuju-filologu-konkurse-%E2%80%93-velzio-gimnazijos-mokines-sekme
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/genovaite-kaciuskiene-nereikia-be-jokio-specialaus-tikslo-griauti-ir-dauzyti-tai-kas-jau-simtmeti-gyvuoja
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-kalba-gyva-kiek-ji-turi-vidines-jegos-atsinaujinti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-musu-visu-rupestis-%E2%80%93-kuo-ilgiau-islaikyti-gyva-ir-svaria-tevu-bei-seneliu-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-visus-pasaulio-lietuvius-vienija-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-globalumas-%E2%80%93-tai-vaikiskos-provincialumo-ligos-apraiskos-naujajame-pasaulyje

Braškinis pyragas – tortas

Šviežių bulvių plokštainis

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis








Nerimstanti teatro dvasia

Nerimstanti teatro dvasia

Birželio 26 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė švenčia gražų jubiliejų – 60-metį! Ji – režisieriaus Jono Vaitkaus mokinė, studijavusi jo pirmajame „dešimtuke“ Lietuvos...

Reklama