NAUJIENOS

Dalia Teišerskytė: tu atsiųsk man trumpą atvirutę...

Kategorija:

Miestas:
Po pusantro mėnesio sukaks 30 metų, kai Lietuva laisva. Užaugo karta, kuri tik iš vadovėlių ir tėvų prisiminimų sužino apie sovietinę okupaciją, tremtį, keliones iš mitingo į mitingą, kuriuose vis drąsiau skambėdavo mintis apie Lietuvos laisvę, savų tradicijų puoselėjimą. Apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, išgyventas emocijas kalbamės su poete, visuomenės veikėja  Dalia Teišerskyte.

Prasideda 2020-ieji metai. Lietuvai tai ypatingi metai. Netrukus minėsime nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Galbūt prisiminkime, koks buvo Jūsų kelias į šalies nepriklausomybę: įvykiai, mintys, kūryba, kita veikla.

Mano kelias nesiskyrė nuo kitų, paprastų, nelengvai gyvenančių, jautrių ir mylinčių savo nuostabią mažytę šalį, žmonių...
Aš visada buvau atvira, bebaimė, tiesmuka ir niekada nesilanksčiau jokiam ponui, nei tarybiniam, nei dabartiniam. Tai man trukdė gyventi, bandžiau keistis, pašunuodegiauti, bet tai baigdavosi dar blogiau.
Sibire buvo posakis, kuriam pakluso visi. Zakon – taiga, prokuror – medvedj.
Įstatymas – taiga, prokuroras – lokys. Nebuvo kam skųstis, nebuvo su kuo varžytis, nebuvo didelių kišenių, tad visi kažkaip keistai gerbė vieni kitus, padėjo vieni kitiems. Kas stipriai nusidėdavo bendruomenei ar jos nariui, galėjo iš taigos į baraką nebesugrįžti... Tai suformavo manyje tą kvailoką (šių dienų vertinimu) atvirumą ir nevaldomą norą būtinai pasakyti tai, ką galvoju... Nuo to dar ir dabar neatprantu...
Kadangi augau pakankamai apdorotoje aplinkoje, gana ilgai nesuvokiau nei Tėvynės praradimo skausmo, nei artimųjų netekties, kurią išgyvenau begaliniai skaudžiai tik tada, kai mano kelyje pradėjo rastis tikri, nuostabūs žmonės, kurie padėjo man dvasiškai užaugti ir viską suprasti.
Tuo metu daug rašiau. Gana aršiai, suvokdama tik savo tiesą. Galiu pasiteisinti tik tuo, kad tikrai neveidmainiavau, rašiau skausmingai ir negailestingai. Gal tie mano straipsniai ir kelionės po Lietuvą su Madų ir poezijos teatru ir padarė mane žinomą... Pasirodymų metu irgi kalbėdavau iš savo varpinės, skaičiau egzodo poetus, geriausius mūsiškius...
Būdavo netgi taip, kad pasibaigus vakarui, visa salė atsistodavo ir pagiedodavo „Lietuva brangi“... 
Tai buvo dar prieš Sąjūdį, bet jau atšilimo laiku... Man tie laikai patys gražiausi...  Ir koks džiaugsmas, kad mano modeliukės ir dabar susitinka, švenčia prisiminimus... Atsiranda žinutė – „Senikės, renkamės!“, ir sulekia visos... Dabar jau solidžios damos, bet tų metų prisiminimai ir joms yra labai gražūs...
Kai tik buvo leista, įkūriau savo įmonę, leidau žurnalą moterims, laikraštį vaikams, amatų mokyklą, rengiau didelius viešus renginius...
Pajutau laisvę ir galimybę daryti tai, ką galiu ir moku...
 
Lūkesčiai ir viltys, kai per Lietuvą pradėjo ristis Sąjūdžio banga?

Lūkesčiai tada visų buvo vienodi – Laisvė. Atrodė, kad žmonės bus tokie teisingi ir vieningi visą likusį gyvenimą. Euforija buvo begalinė. Ir todėl, kai Sausio 13-tosios naktį buvome pašaukti ginti Laisvės, pabučiavau mažąjį sūnų ir išėjau į Kauno televiziją, kur jau buvo susirinkę kolegos ir miesto valdžia. Baimės nebuvo, nes visi buvo tokie savi ir tikri, kad pergale abejoti net į galvą neatėjo. Ten ir atėjo Nepriklausomybė.
 
Ar prisimenate, kur ir kaip sutikote žinią apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą? Kokie to vakaro įspūdžiai?
 
Buvau neapsakomai laiminga, tik vienas dalykas graužė širdį, kad tėvai to nesulaukė. O juk jie buvo ta šviesioji, nuostabioji Lietuva, kurios mes pasigendame šiandien. Visų mūsų tėvai ir motinos.
 
Žvelgiant iš šių dienų, Jūsų manymu, kas nulėmė šią Lietuvos pergalę? Juk, prisimenant sovietinės sistemos galias, mus galėjo sumalti į miltus?

Pergalę nulėmė vienybė ir tikėjimas. Kurį šiandien esame begėdiškai praradę.
 
Poetė ir revoliucinės, tegul dainuojančios revoliucijos, dienos: emocijos ir kūryba.

Aš nesu nei Marcinkevičiaus, nei Martinaičio, nei Strielkūno lygio, tad man susireikšminti nedera. Revoliucija ir jos pergalė priklauso visai tautai ir kiekvienam doram žmogui.
Parašiau tuo metu kelioms dainoms tekstus, kurias, ačiū likimui, dainuoja ir dabar...Tėviškėj taip aitriai kvepia rūtos,
Ir bijūnai žydi po langais...
Tu atsiųsk nors trumpą atvirutę,
Gal tas liūdesys greičiau praeis...
Ir panašiai...
 
Kaunas sovietmečiu garsėjo, kaip dabar sakytume, verslumu. Jūsų manymu, kokią įtaką tai turėjo Sąjūdžio laikais ir nepriklausomybės pradžioje?
 
Verslas anuomet labai rėmė Sąjūdį. Garbė jiems. Jeigu dabar tie, kurie susikrovė kapšus laisvos Lietuvos dėka, pakratytų juos Tėvynės naudai, būtų lengviau ir linksmiau gyventi...
 
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė


Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-teiserskyte-nieko-nenoriu-keisti-%E2%80%93-viskas-yra-mano
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-teiserskyte-lankydamasi-renginiuose-paisau-uzduoto-drabuziu-kodo

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė







Reklama