NAUJIENOS

Eglė Veršininienė: obuolys tikrai rieda čia pat, tik kuo toliau, tuo karčiau

Kategorija:

Miestas:

20-sis sekmadienis su klausimu, kas žmonėms kelia įtampą? Atsakymas visiems jau seniai ir gerai žinomas – patys žmonės, tačiau daugelis teiraujasi manęs, kaip tai pastebėti? Galų gale pagauti tą toksišką santykių akimirką ir atsisakyti – pačiam patapti paveikiam distrukcinės aplinkos.

Kauno „Ebru art“ studijoje gyvenu, kaip žuvis vandenyje tarp gausos pozityvo, pakilių nuotaikų ir tik teigiamų emocijų. Viena klientė prieš šventes man tarstelėjo: „Egle, jums lengva, čia pas jus nevyksta tai, kas vyksta už studijos durų. Jums lengva diegti teorines žinias praktikoje, kai esate sau susikūrusi štai tokią jaukią aplinką. Vien važiuojant pas jus į „EBRU“ terapiją visa mūsų šeima patampa puikios nuotaikos. Dėl ko? Nes visi žinome, kokia plati šypsena, jaukūs ir aktualūs pokalbiai prie įdomiausių skonių arbatų mus pasitiks“. Labai greitai ir gerai išgirdau klientės žodžius, vadinasi, metas savo asmeniniam testui už Kauno „Ebru Art“ studijos durų.

Šiandien ketinu aprašyti savo eksperimentą, jį skaidant į dvi dalis ir pasidalijant keliomis mažomis profesinėmis įžvalgomis.

Pirmasis bandymas vyko viename didžiųjų Kauno PLC į kurį ypatingai tarpšventiniu laikotarpiu mėgsta ekskursuoti daugelis šeimų. Vietą automobiliui radau gan sunkiai, o kad būtų įdomiau, apsirengiau, kaip visuomet sau įprastu, vadinamu studijos stiliumi.

 Nežinantiems mano gyvenimo kelio mini informacija.  Prieš 15 metų Ebru meno – tapymo ant vandens technikos vykau mokintis į Stambulą. Ten susipažinau su viena įdomiausių tvarkų – saugoti tapomus ant vandens kūrinius nuo dulkių, kurios pasilenkus virš vandens labiausiai krenta nuo plaukų.

Vienas patogiausių ir paprasčiausių būdų apsaugoti kūrinį yra galvos apdangalai, kas šiuo atveju su musulmonų religija, ar kultūra nėra susiję. O dažnai besidomintiems mano tikėjimu maloniai primenu, kad pasaulyje yra iki 1500 religijų, visas šias sistemas palaikau, tačiau nė vienai jų nepriklausau. Taigi per nuostabius 15 praktinės veiklos metų įgyvendinant „EBRU“ programą, įvairiausio stiliaus apdangalai ant galvos man patapo visiškai savitu, patogiu ir itin originaliu stiliumi, tarsi dalimi manęs, ar net mano firminiu ženklu 

Grįžtu prie automobilio pastatymo. Man nepavyksta jo pastatyti šeimoms skirtoje vietoje, nes į ją priešais mane staigiai įsuka ir pasistato mašiną apie 60 metų amžiaus moteris. Aš su sūnumi ir begale vaikiškų rakandų stabteliu už jos, išlipu ir priėjusi prie vairuotojos pasiteirauju, gal ponia mane su mažyliu užleistų į šeimai su mažyliais skirtą vietą? Moteris nusišaipo ir garsiai atšauna, kad ji atvyko pasiimti anūkės. Dirsteliu į automobilio galą, nes pagal taisykles, tokia rūpestinga močiutė automobilyje būtinai turėti automobilinę vaiko kėdutę. Deja, jos nematau, dėl ko garsiai išreiškiu nuogąstavimą, kur močiutė sodins anūkę? Nesitikėjau, bet būtent šis klausimas iš itin gražios ponios lūpų išspaudė ne itin gražius žodžius.

Pati esu Kauno miesto šeimų tarybos narė. Pirmuosiuose posėdžiuose buvo gvildenama tema, kaip apsaugoti šeimoms skirtas automobilių statymo vietas, naudoti įspėjimus, skirti baudas, ar panašiai. Bet kokiu atveju, ši praktinė situacija, tik patvirtino, kad įstatyminis pokytis šiuo klausimu yra būtinas, nes kol kas silpnieji įpročiai viršija galimą sąmoningumą bei empatiškumo ribą.

Važiuoju toliau, randu siaurą tarpelį automobiliui. Įmanevruoju, bet išimti vežimėlio techniškai neįmanoma. Sėdu atgalios už vairo ir pavažiuoju į priekį, kad galėčiau išsipakuoti sūnaus techniką. Dėl šio proceso man teko užstatyti pravažiuojamąją juostą, išlipdama atsiprašiau pirmojo vairuotojo, kuris supratingai nusišypsojo ir linktelėjo, sutikdamas, kad palauks. Tačiau per tą minutėlė privažiavo kiti automobiliai ir čia staiga girdžiu šaukimą su keletu „pyp“ terminų bei siūlymu nuo galvos nusiimti skudurą, nes greičiausiai negirdžiu liepimų greitai patraukti automobilį.

Tuo tarpu pirmojo automobilio vairuotojas reaguoja sudrausmindamas jaunąją damą, į tą laiką aš pastumiu vežimėlį į šalį, patraukiu automobilį atgalios į parkavimo vietą. Pirmasis vairuotojas jaukiai pamojavo, antroji vairuotoja surauktu veidu garsiai užgazavo ir labai lėtai, kartu su esamu automobilių srautu, visa nelaiminga išvažiavo.

Mano kelionė tęsiasi, susidedame visus reikiamus daiktus į vežimėlį, sūnus patogiai įsitaiso ir besišypsodami keliaujame prie artimiausio lifto, nes vietą radome tik trečiame aukšte. Lifto durims atsidarius sutinkame pirmąją šeimą. Pasisveikinu, kaip man įprasta studijoje pasitikti šeimas, su šypsena ir besąlygiška meile mintyse šiai šeimai siunčiant – l a i m ė s energiją. Pirmasis bandymas pavyko taip, visi į mane dėbtelna surauktais veidais, kaip ne į visai „sveiką“ ir, dar kelis kartus kol užsidaro lifto durys į mane žvalgosi. Rezultatas – likau nesuprasta, bet išlikusi visiškai savimi.

Nusileidus liftu, išeinu prie kavinių su gausiu žmonių srautu. Per keletą minutėlių sulaukiu tiek dėmesio, kad aiškiai suprantu, jok mano galvos apdangalas, pakili nuotaika ir besišypsančios kepenys, yra ne visiems priimtinas momentas. Reakcijos tokios, pirmas žvilgsnis į mane, vėliau į sūnų ir trečias komentaras su pikdžiugišku atodūsiu: „Gerai, kad nors vaikas baltas!“

Ir štai prieinu norimą kavinyte, kurioje randu gurmaniško torto. Erdvė kavinės atvira, esant gausiam žmonių srautui realiai su sūnaus vežimėliu sėdime beveik ant praėjimo. Bet kokiu atveju abu mėgaujamės asmeniniais skanėstais. Paprašau padavėjos popieriaus lapo ir pradedu žymėtis, tai ką matau:
1.  Pirminis reginys man pasirodė gan keistas, aplinkui vaisku, daug dirbtinos – akis gadinančios šviesos, begalė skirtingų muzikos garsų, tarp kurių dūzgiantis žmonių garsų mišinys. Ši garsų sintezė man priminė smegduobę, kuri kaip liūnas traukia visus protus norinčius pabėgti nuo savo realybės, ar tuo labiau savo pasąmonės siunčiamų žinučių.

2.  Tuzinas perkreiptų ir atrodo labai nelaimingų veidų. Mėginu suprasti jų nelaimių priežastis vertindama pirminius neverbalinius aspektus: kojos, rankos, nugaros sveikos, galvos ant pečių, tad kas žmones verčia, taip raukti veidus? Priešais parduotuvėlėje žmogus priėjęs paprašė pasmulkinti 20 eurų. Ir tai darė tokiu susirūpinusiu žvilgsniu ir įtempta kūno kalba, kad pačiai net stebėti procesą tapo sunku. O kas būtų šiems žmonėms, pamaniau, jei jų gyvenime atsitiktų tikra nesėkmė? Gal tada viskas būtų atvirkščiai, juk sako, kad tikros negandos žmones moko, tiesiog – būti laimingais ir savo gyvenimą vertinti kardinaliai kitaip?

3. Neseniai su sūnumi žiūrėjau filmuką „Lolo ir Pepe“. Jį sėdėdama kavinukėje ir prisiminiau, nes ši aplinka su nežinia kur bėgančių ir vienu ritmu krypuojančių bekontakčių esybių, man iškėlė jį iš atminties. Skirtumas tas, kad ten pingvinai, turėjo krypavimo tikslą ir drąsiai palaikė akių kontaktą, stabtelėdavo vieni prie kitų, klausdavo savijautos, rūpindavosi vieni kitais, paprastai kalbant, ten mačiau pingvinų b e n d r u o m e n ę, čia prekybos centre mačiau sunkiai save suvokiančią „mišrainę“, panašią į betikslį, kažkur judantį srautą.

4. Ilgėliau padūmojus pradėjo ryškėti detalės, kurias pavadinau – slaptais dilbčiojimais vieni į kitus. Tai žvilgsniai, trunkantys kelias sekundės dalis. Šių žvilgsnių visą jūrą: kas dilbdčioja į aptemtas ir itin išryškintas merginų, moterų sėdimąsias dalis; kas apžvalgo rūbus, stilius; kas stebi ant žemės besiraitantį mažylį, kurio abu tėvai yra kurčniabyliai ir stotis nuo žemės jį skatina gestų kalba; kas piktais komentarais ir paniekinančiais žvilgsniais nulydi meilei susikabinusių vaikinų porą ir t.t. Tikriausiai supratome visi apie ką yra šie – dilbčiojimai? Viena vertus, apie mus, kita vertus apie tuštumą mumyse, trečia vertus, apie nieką, nes, jei turėtume išgrynintus jausmus, vargu, ar elgtumėmės taip, kaip elgiamės dabar?;

5.  Staiga iš minios išnyra ir prie manęs prisėda viena iš mamyčių, kuri ankščiau su sūnumi lankė „EBRU“ programą. Pasidžiaugiame viena kitos pasiekimais, vidine ūgtimi ir atkaklumu investuojant į save. Daug kartų išsiglėbesčiuojame, išsibučiuojame, sulaukiame komentarų apie lesbietes viešoje erdvėje, iš to garsiai pasijuokiame ir išsiskirstome.

6. Tik prisėdus mano analizę pertraukė staiga ant peties uždėta ranka ir šūksnis: „Aš jus pažinau, jūs Eglė Veršininienė!!!“. Atsakyti spėjau nieko, nes ši moteris mane nuo kėdės paėmusi už rankos tiesiog nutraukė prie savo draugės. Čia išgirdau daug liaupsinimų. Pasirodo moteris klausėsi ne vieną mano interviu ir jau pradėjo su kolege derintis individualios konsultacijos laiką. Damas pakviečiau prisėsti greta. Viena jų, lietuvė jau daug metų gyvenanti Amerikoje. Kartu aptarėme gerėjančias susisiekimo, augančios ekonomikos sąlygas, tačiau paliūdėjome apie stagnacijos paliestas švietimo, socialinę, sveikatinimo ir teisėsaugos sritis ir, žinoma, emocinės higienos stoką, nuo kurios mūsų tautietė per pastarąsias dvi sugrįžimo savaites gerokai pavargo, nes niekaip nesupranta, iš kur kraštiečiai turi tiek daug pykčio, pavydo ir neapykantos vieni kitiems? Čia mano pasisėdėjimas ir baigiasi kylu ir judu toliau.

6. Užsuku į gretą esančią sveiko maisto krautuvėlę, susirenku sūnaus mėgstamus produktus ir prisimenu, kad piniginė liko automobilyje. Šį įprotį gyventi tik su telefonu ir banko kortele įsitaisiau po 6 mėnesių, praleistų Indijoje. Apsidairau, matau, kad viena moteris dairosi prekių, pasiteiravusi gal ji turi nuolaidų kortelę, gaunu teigiamą atsakymą, kad, jei turėsiu kantrybės palaukti, mielai ją pasidalins. Kol moteris ieško kortelės pardavėja komentuoja, kad kaupiami pinigėliai įkris ne man, atgalios nusišypsau ir patvirtinu, kad tai man priimtina. Per tą laiką moteris randa kortelę ir man ją paduoda. Tiesdama ją taria: „Prašau, Egle“. Paklausus, iš kur mes pažįstamos, moteris atsiprašo, kad, taip nemandagiai mane nužiūrinėjo, bet seka mano veiklas FB paskyroje Ebru Menas/Ebru Art, pati nori sudalyvauti seminare skirtame tėveliams ir dėl ko mėgino įsižiūrėti, ar tai tikrai aš. Persimetame dar keliais sakiniais, moteris man padėkoja už viską, ką darau ir atsisveikiname iki greito susitikimo studijoje.

7. Pakeliui sutinku Seimo narį, sėdintį ir susitingusiu žvilgsniu analizuojantį vieną tašką. Pamojuoju, ištraukdama žmogų iš minčių. Pasirodo laukia žmonos su vaikais, kol jie išeis iš parduotuvės. Čia pasidžiaugėme naujai priimtu – u g d y m o s i  š e i m o j e švietimo įstatymu, apkalbėjome dar laukiamus įstatymo priėmimo etapus ir atsisveikinome.

8. Priėjome mini vaikų žaidimo aikštelę. Čia su sūnumi stabtelėjau ir mėgavausi jo laiku, taip pat jo gebėjimu savarankiškai bendrauti su aplinkui esančiais vaikais ir suaugusiais. Klausimas, ar sūnui puikiai sekėsi turimas žinias pritaikyti ne „Ebru art“ studijos erdvėje, kurioje atvykusios šeimos elgiasi itin draugiškai. Kad būtų lengviau orientuotis apie ką kalbu, noriu pažymėti, kad mažyliui – 1,8 mėnesio. Pamatęs savo bendraamžius, jis ėjo prie jų, kaip jam įprasta norėdamas apsikabinti, taip mes sveikinamės studijoje. Rezultatas – 3 berniukai sūnų grubiai pastūmė. Vieno 2,5 metų berniuko mamytė, savo sūnaus rankytes pavėluotai sustabdė, manasis svirdamas ant žemės tiesė rankyte tikėdamasis, kad jį sugaus, tačiau berniuko mamytė, būdama per du centimetrus nuo jo, nusisuko. Mes į tai reagavome niekaip ir toliau su šypsena veide žingsniavome prie tėvelių žaidžiančių su dukrytėmis. Priėjęs sūnus, kaip mokintas, dėdėms vyriškai tiesė dešinę rankytę. Rezultatas – tėveliai į vaikus, išskyrus savuosius, nelabai reagavo, arba nesupratę, ko iš jų norima, nusisukdavo. Įdomiausia dalis ta, kad ši žaidimų erdvė skirta žaisti be avalynės, mes taip ir padarėme. Sūnus lakstė su baltomis kojinaitėmis ir keturiomis ropojo ten kur visi tėveliai ir jų vaikai intensyviai trypė grindis su purvina avalyne.

Išvada kokia? Jos mielieji nėra. Viskas yra tai, kas atspindi mus pačius ir atkartoja mūsų elgsenos stereotipus. Stebimės nemandagiais vaikais, nieko tokio, gal ateis noras pastebėti ir pačius save. Pergyvename dėl smurto, nepagarbos, patyčių, melo ir kitų vaikų savybių, kurios jus erzina, ar nepatinka? Skubate juos auklėti, bausti, ar nurodinėti, kaip gyventi – nevarkite, vaikai auga, auklėjasi ir mokosi patys ir tai sėkmingai daro tiesiogiai iš jūsų pateikiamų gyvenimiškų pamokų. Obuolys t i k r a i rieda čia pat, tik kuo toliau, tuo karčiau. Skaitantiems pažymiu, kad kalbu ne apie išimtis, o apį - i m t į. Žinoma, būtų puiku, jei visumoje viskas vyktų atvirkščiai, tad dėkoju Kauno „Ebru Art“ studiją lankančiai šeimai, kuri suintrigavo mane tarp švenčių išjudėt iš studijos.

Kitą sekmadienį mielai pasidalinsiu antrojo eksperimento įžvalgomis, kurį atlieku Panevėžio miesto socialiniuose tinkluose.

Reziumuojant, ar pirmasis eksperimentas, kaip nors paveikė mane ir sūnų, tikrai – ne, bet atsižvelgiant į grįžtamąsias šypsenas reziumuoju, kad mūsų puiki emocija, empatiškumas, komplimentai nėščiosioms, vienaip, ar kitaip paveikė – visus.

Būkite laimingi, ne žodžiais, o darbais ir visa savo esybe.

Su meile Jūsų Eglė Veršininienė 


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Šventinės edukacinės programos vaikams





Esperanto – tarsi išsigelbėjimo ratas



Reklama