NAUJIENOS

Jurbarkui – 760. Ar surado jurbarkiečiai savo kodą?

Kategorija:

Miestas:

Savaitgalį Jurbarkas šventė 760 metų sukaktį. Šioje šventėje sulaukta daug garbingų svečių, sugrįžusių kraštiečių, jaunimo. Atvyko partnerių delegacijos iš miestų partnerių – Krailsheimo (Vokietija), Berlyno Lichtenbergo rajono (Vokietija), Hajnuvkos (Lenkija).

Minint Jurbarko gimtadienį, prisiminta legenda apie Jurbarko vardo kilmę. Teigiama, kad miesto vardas neatsiejamas nuo dviejų brolių milžinų – Juro ir Barkaus – per Nemuno upę vienas kitam mėčiusius kirvį. Šių tvirtų brolių garbei miestas prie Nemuno ir pavadintas Jurbarku. Juro ir Barkaus personažus buvo galima sutikti kiekvienos dienos renginiuose.

O miesto šventė prasidėjo visai Lietuvai svarbią dieną – rugpjūčio 23-iąją, kai paminėjome Baltijos kelio 30-metį. „Tą dieną mes prisiminėme savo krašto dvivyrį Joną Žemaitį- Vytautą. Šios iškilios asmenybės metams paminėti buvo surengta konferencija „Išdidūs buvo ir laisvi“. Jurbarko krašto muziejuje buvo atidaryta okupaciją primenančių nuotraukų paroda „Ir jie mokėjo džiaugtis...“. Po to vieni pėsčiomis, kiti dviračiais keliavome į Šimkaičių mišką, kuriame buvo įrengta generolo Jono Žemaičio-Vytauto vadavietė. Prisimindami generolą ir Baltijos kelią, parodžiusį trijų tautų vienybę siekiant laisvės, atidengėme skulptūrą „Eglutė“, – renginius apžvelgia Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius. – Šeštadienis buvo skirtas Jurbarko 760-ajam gimtadieniui. Dienos tema – „Čia Jurbarkas buvo ir bus“. Tą dieną Jurbarko rajono savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Hajnovkos miestu. O sekmadienio renginius mums dovanojo Jurbarko viešoji bibliotekas.“
Tądien bibliotekos kiemelyje vykusiame miesto šventės tęsinyje susirinko ir gausus būrys kraštiečių.

Prie bibliotekos buvo galima pasivaišinti mero sriuba ir kitomis vaišėmis, pasimokyti, kaip išsikepti duonos. Kadangi diena buvo skirta šeimų pabuvimui, netrūko linksmų užsiėmimų ir mažiesiems šventės dalyviams. Jie spalvino prie bibliotekos nutūpusius paukščius, leido muilo burbulus, mėtė vytinius žiedus ir užsiėmė kitais įdomiais žaidimais.

Per šventę buvo renkamos aukos Petro Cvirkos paminklui iš Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus išpirkti.  Jurbarkiečiai tvirtino, kad iš jų krašto kilęs rašytojas jiems yra brangus, todėl jiems nebus sunku surasti vietą jo paminklui. O kad šventės dalyviai noriau aukotų, rašytoją priminė jo knyga „Cukriniai avinėliai“ ir tikras rašytojo vaikystės laikų cukrinis avinėlis.

Tuo tarpu suaugusieji aiškinosi Jurbarko miesto kodą. Rajono merui Jurbarko kodas – ir Nemunas, ir rajono žmonių gerovė, ir didžiulis paveldas. Iš Jurbarko rajono kilusiai kalbininkei Daivai Vaišnienei – kalba, Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei Rasidai Kalinauskienei – biblioteka.
Į svarbiausią šventės klausimą „Ar žinai jurbarkiškio kodą?“ bandė atsakyti garbūs šventės dalyviai – žurnalistas, keliautojas Rimas Bružas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė bei ilgamete šios komisijos pirmininkė, 2014 metais ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota Daiva Vaišnienė, profesionalus pirtininkas, TV laidos vedėjas ir renginių organizatorius Saulius Tučkus, Lietuvos ambasados Jungtinėse Amerikos Valstijose Ministro patarėja Lyra Puišytė-Bostroem, virtuvės virtuozas ir renginių organizatorius Simonas Jankauskas bei Asociacijos „Klaipėdos regionas“ vykdančioji direktorė Klaudija Kionies, kuriuos kalbino Lukas Bakšys (Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka). Visi šie įdomūs kraštiečiai yra pripažinti ir žinomi savo srities specialistai. Toks spalvingas būrys asmenybių ieškojo jurbarkiškio kodo sudedamųjų dalių samprotaudami įvairiausiomis temomis. Diskutuojant apie pačių kraštiečių vaikystę Jurbarko rajone bei dabartinį jų gyvenimą atsiskleidė įvairūs bendri identiteto bruožai: visų pirma unikali Jurbarko krašto tarmių įvairovė apie kurią papasakojo D. Vaišnienė, Nemuno upė ir palei ją besidriekiantis visų vadinamas „gražiausiu Lietuvoje“ kelias, ilgiausias Lietuvoje automobilių tiltas, čia gyvenančių žmonių nuolatinis judėjimas, kovingumas, kurį S. Tučkus taip pat siejo su šalia tekančia didžiausia Lietuvos upe. S. Tučkus taip pat retoriškai klausė: „nuo kada jurbarkietis (patikslindamas siejo su žodžiais „ietis“, „kietas“) tapo jurbarkiškiu (tiksliau „kiškiu“)?“ ir linkėjo didžiuotis savo kilme, nepamiršti gimto krašto bei čia gyvenančių žmonių. Pašnekovai vieningai sutiko, kad lengvą jurbarkiškio kodo apibrėžimą surasti sudėtinga, o greičiausiai ir neįmanoma, tačiau mes visi jį nešiojame savyje ir tai jaučiame. R. Bružo teigimu svarbiau yra apie tai kalbėti, diskutuoti ir ieškoti, nei rasti patį atsakymą.
Be abejo, kiekvienam jurbarkiečiui ir su Jurbarko kraštu susijusiam kodas gali būti skirtingas, nes kiekvienas savo kraštą širdimi priima.

Nuotraukose

Paskutinės šventės dienos akimirkos

Karolina Baltmiškė
 

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė







Reklama