NAUJIENOS

Karinė Amirjan Luckė: kiekvienas pilietiškai užaugintas žmogus emigracijoje bus sužeistas nepagydomai

Kategorija:

Miestas:
Apie gyvenimą Italijoje, veiklą ir santykį su Lietuva kalbamės su Karine Amirjan Lucke.

 Gerbiama Karine, šiuo metu gyvenate ir dirbate Italijoje. Kokie keliai Jus ten nuvedė?

Prieš septynerius metus atvykau pirmą kartą į Italiją, dalyvaudama Erasmus+ mobilumo projekte. Kaip būsima virtuvės šefė turėjau atlikti tarptautinę praktiką restorano virtuvėje. Čia ir susipažinau su savo vyru Mindaugu. Susižadėjome po penkių savaičių pažinties, o šiandien auginame penkerių metukų sūnų ir vos metukų sulaukusią dukrą.
 
Skirtingai nuo nemažos dalies lietuvaičių, Jūsų šeima grynai lietuviška. Tad kas nulėmė kurti bendrą gyvenimą ne gimtojoje šalyje, bet Italijoje?

Tikrai niekada nesvajojau emigruoti ir apskritai apie tai negalvojau. Myliu Tėvynę ir neabejoju, kad kada nors sugrįšiu, turėsiu savo namus, tačiau susiduriame su ta pačia problema, kaip ir didžioji dalis gyvenančių užsienyje...  Kai su darbais įsitvirtini ir kuri apčiuopiamus dalykus užsienyje, kelionę atgal vis atidelioji. Mano sūnus puikiai supranta itališkai. Jis eina į darželį, tačiau pagrindinė kalba, kuria bendrauja, yra lietuvių. Ryte keliasi nenorom, sako, kad nori, jog kiti vaikai kalbėtų taip, kaip mes namie kalbame. Tačiau aš nemanau, kad turėčiau jį spausti dėl italų kalbos. Tai, kad jis kalba lietuviškai,  man yra vertybė.

Papasakokite apie savo veiklą Italijoje?

Turime šeimos verslą su bedrapartneriu italu. Tai socialinis kooperatyvas su daugeliu atšakų. Veikla, kurią generuoju aš – tai Erasmus+ projektai. Kol mano vyras užsiima senelių ir vaikų namais, aš įgyvendinu savo svajonę. Visada norėjau būti mokytoja. Juokdavosi mama, nes sakydavo, kad tai dėl ilgų vasaros atostogų. Paauglystės metais sugalvojau sekti tėvo pėdomis ir pasirinkau kulinariją, kaip kūrybiškumo išraišką. Tik šiandien suprantu, kad man svarbiausia yra santykiai su kitais žmonėmis, bendravimas. Geriausiai jaučiuosi su jaunimu. Būtent į Erasmus+ stažuotes ir atvažiuoja 17–23 metų studentai. O šią veiklą ir vadinu savo mokykla. Lapkritį turėjau pirmą tokį didelį iššūkį, kai sulaukėme 55 programos dalyvių iš Lietuvos profesinių mokyklų. Jau kovą priimsiu 70 studentų vienu metu. Man tai yra labai dideli skaičiai. Keista vadinti šią veiklą darbu... Tai tiesiog gyvenimo būdas. Esu dėkinga savo vyrui, nes tai jis man duoda tiek laisvės kurti, įgyvendinti idėjas priimant studentus. Palaikymas, kurį gaunu iš jo, ir yra sėkmės priežastis. Esu beprotiškai laiminga.

Kaip suprantu, Jūsų veikla glaudžiai siejasi su Lietuva. Kokios tos gijos ir ar ketinate tuos ryšius plėsti?

Galbūt,  jei ne studentai iš Lietuvos, jau senai būčiau sugrįžusi namo. Tačiau tai, kad galiu save realizuoti Italijoje, išlaikyti stiprius ryšius su Lietuva ir būti apsupta svečių lietuvių, suteikia man komforto. Manau, kad kol visa tai tęsis, gyvensiu Italijoje, o jei kada nors sustos... tikrai nepradėsiu visko iš naujo užsienyje ir neemigruosiu į turtingesnę šalį. Grįšiu į Lietuvą.

Kaip įvertintumėte aplinką, kurioje plėtojate savo veiklą: teisinė bazė, santykiai su kontroliuojančiomis institucijomis ir pan.?

Italai verkia ne mažiau nei lietuviai. Korupcija didelė. Įsitvirtinti sunku. Jei kam reikėtų patarti, tikrai nesiūlyčiau emigruoti į Italiją. Turime dar kitų veiklų, kurias norėtume vystyti, tačiau reikalai stringa ir tam, kad pajudėtų iš taško „A“ į tašką „B“ tikslo link, reikia kantrybės, teisinių žinių ir atkaklumo.

Lietuvoje dažniau išgirsi skundus, kad čia labai prastai, o ne pasidžiaugimą, kad kažkas pavyko, kad kažkas sukurta. Kadangi bendradarbiaujate su Lietuvą, kaip Jums atrodo, tai tam tikras mentaliteto užstrigimas, kai norima vien skųstis, ar tikrai Lietuvoje nematote galimybių normaliai gyventi?

Savo studentams dažnai sakau, kad kiekvienas Pasaulio pilietis turi tas pačias 24 valandas. Tas, kuris tikisi gauti milijoną nieko neveikdamas, tik įsigijęs loterijos bilietą ir laukiantis sekmadienio vakaro kaip didžiausios sėkmės arba eilinio nusivylimo, ir tas, kuris tą milijoną uždirbo savo pastangomis, protu ir darbu. Esame girdėję tiek laimės istorijų, kad kartais užsidarome namuose ir laukiame, kada gi ji pasibels? Ji nepasibels, neateis ir apskritai, ji nevaikšto. Tą nuomonę, kad užsienyje gyvenimas „lengvesnis“ suformavo tie emigrantai, kurie greičiausiai miega nuomodamiesi lovą, jau daugiau nei penkmetį, ne geriausiame Airijos rajone. Tačiau grįžę nusiperka automobilį ir palieka visas savo santaupas, suvaidindami puikų gyvenimą. Pasakysiu svarbiausią dalyką. Kiekvienas pilietiškai užaugintas žmogus emigracijoje bus sužeistas nepagydomai. Randas liks visam gyvenimui, net grįžus. Niekada nesijausi šimtu procentu pilnavertis. Tik kai kurie išimtiniai atvejai, bet prisitaikyti prie kitos kultūros ir nutolti nuo prigimtinės šalies yra beprotiškai sunku. Nebent Tau Tėvynė nėra vertybė ir apskritai nesusivoki kas pats esi.

Kuo Jus žavi Italija?

Tai iš tikrųjų didinga šalis. Čia labai daug kontrastų. Man patinka patys italai. Nepraleidžiu progos susipažinti su vietiniais žmonėmis, o ypač pakalbinti vyresniuosius. Deja, kartais „neįkertu“ močiučių dialekto, bet mane ir tai žavi. Na, o jei reikėtų prabilti apie maistą... juk susitikę du italai, jei nepaklaus vienas kito, ką valgys pietums, manyk, kad jų pokalbis net neįvyko. Man patinka net ir tai, kad daugelyje vietų jie išlieka labai konservatyvūs ir tradiciški. O man juk nebūtina elgtis kaip jie, juk svarbiausia nepamiršti savo identiteto.

Auginate du mažylius. Ar galvojate apie tai, kur ir kaip Jūsų vaikai mokysis? Kaip manote, jie bus Lietuvos ar jau pasaulio piliečiai?

Deja, bet nebeplanuoju taip į priekį, nes žinau, kad susiklosčius situacijai priimsime spredimus čia ir dabar. Manau, kad mes visi esame Pasaulio piliečiai. Svarbu nepamiršti savo šaknų. Jomis domėtis ir išlaikyti stiprų ryšį. Vistik italai yra stipri tauta, o svarbiausia, jie ja didžiuojasi. To ir linkiu lietuviams... Didžiuokitės savo Tėvyne.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotr.
Karinė su vyru ir garbes konsului Lietuvai Apulijos ir Bazilikatos regione Giuseppe Saracino (centre)
 

Braškinis pyragas – tortas

Šviežių bulvių plokštainis

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis








Nerimstanti teatro dvasia

Nerimstanti teatro dvasia

Birželio 26 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė švenčia gražų jubiliejų – 60-metį! Ji – režisieriaus Jono Vaitkaus mokinė, studijavusi jo pirmajame „dešimtuke“ Lietuvos...

Reklama