NAUJIENOS

Mūsų naujoji bičiulė Šalna

Kategorija:

Miestas:

„Sveika“, – pasakiau Šalnai, kuriai „Vyšnių sodas“ suteikė antrąjį gyvenimą. „Aš būsiu gera“, – švelniu murktelėjimu atsakė glostoma Šalna. Kurį laiką leidosi glostoma, paskui susidomėjo žaisliuku, o galiausiai pakilo ir nuėjo prie draskyklės, rodydama, kad labai gerai žino, kur nagučius galima pasismailinti. Paskui sugrįžo į savo vietą ir ėmė stropiai praustis, visiems šalia esantiems teikdama džiaugsmą – prausimusi ji demonstravo savo norą gyventi.

Išmesta mirčiai – grįžo gyventi

Ji, tada bevardė katytė, buvo rasta viename Vilniaus kiemų. Sušalusi, išmirkusi savo šlapime, nes nebesugebėjo atsistoti, beveik nebeprakvėpuojanti nuo pūlių nosytėje, užputusiomis ir perštinčiomis akytėmis, skęstanti blusose ji teikė mažai vilčių, kad išgyvens. Ji buvo tokia liesa, kad atrodė, jog tai mažas kačiukas. Gyvūnų globos namų „Vyšnių sodas“ pavadino ja Šalna ir ėmėsi gydyti. Tyrimams ir gydymui lėšas, kaip visiems kitiems į „Vyšnių sodą“ pakliuvusiems gyvūnėliams, aukojo vilniečiai ir ne tik jie.

„Žinau, tu mane pasiimsi“, – sakė jos žalios akytės.

„Matosi, kad katytė išmesta iš namų ir nesugebėjo savarankiškai susirasti maisto, užuovėją, nepajėgė išgyventi lauko sąlygomis“, – pasakojo „Vyšnių sodo“ rūpintojėlės, į gyvenimą sugrąžinančios ne vieną gyvybę, kurią kiti pasmerkė mirčiai, net nesusimąstydami, kokiams kančias teks iškęsti jau buvusiam augintiniui. 

Pirmoji pažintis

Po pirmojo susitikimo praėjo daugiau kaip du mėnesiai, kai Šalnutę parsivežiau namo. Ir supulk taip man, nors iki parsivežant žinojau, kad kelias dienas būsiu namuose, staiga sužinau, kad po valandos turiu beveik visai dienai išvažiuoti. Namuose Šalną pasitiko Murmis, Kingė, Loza ir Pūkutė. Teko kaip galima greičiau juos supažindinti. Tad pakaitomis glosčiau senbuvius ir ką tik parkeliavusią Šalnutę, vis sėdinčią dėžutėje ir neketinančią niekur eiti. Nugalėjo senbuviu smalsumas. Jie vienas po kito kišo galvytes į dėžę, kas lyžteldamas jos nosytę, kas ausytę. Šalna kiek atsargiai stebėjo susipažinimą, bet labai nesijaudino. Pūkutė prie dėžės atitempė ir padėjo žaisliuką. Kurį laiką prie jos pasėdėjo, tarsi laukdama, jei ne dėkingumo, bet susidomėjimo. Po dešimties, gal penkiolikos minučių trukusio susipažinimo senbuviai įsitaisė į savo pamėgtas vietas ir leidosi į prieš piečio miegą.

„Vakar iš namų atsinešiau gabaliuką dešros, Šalnytė taip skaniai ją valgė“, – prisiminiau išlydint iš  „Vyšnių sodo“ pasakytus žodžius.

Skubiai nupuolusi į parduotuvę nupirkau, kaip maniau, jos mėgstamo delikateso ir pasmulkintos įdėjau į dėžutę. Išvažiavau kiek neramia širdimi: ką rasiu sugrįžusi?

Kai grįžau vakare, buvau maloniai nustebinta. Šalnutė buvo įsitaisiusi Kingės mėgstamame fotelyje ir nuo jo ramių ramiausiai apžiūrinėjo vietą, į kurią pakliuvo.

„O tu su manimi nepasisveikinsi? Sugrįžus mane reikia paglostyti“, – tarsi išgirdau žodžius. Atsisukau. Į mane įdėmiai žvelgė dvi žalios didelės akys.

„Gerai, jau gerai“, – pasakiau prisėdusi ant fotelio ir glostydama Šalną, rodančią, kad ją reikia glostyti nuo nosytės iki pat uodegos galiuko. Atsidėkodama ji laikas nuo laiko švelniai krimsteldavo ranką ir vėl prašydavo glostyti.

Vakarienei vėl su malonu šveitė dešrą, dėl ko senbuviai liko gana nustebinti. Jie mieliau rinkosi konservus, kuriais Šalna nelabai žavėjosi.

Skaniausia – jautiena

„Ką čia su dešra, gal reikia nupirkti gabaliuką jautienos. Ir mano senbuviai jau senokai jos begavo“, – pamąsčiau nuėjusi į parduotuvę.

Kai grįžusi į lėkštutę Šalnutei įdėjau krūvelę konservų, krūvelę susmulkintos dešros ir krūvelę susmulkintos jautienos, vakarieniavimas prasidėjo nuo mėsos. Tik kai jos nebeliko, perėjo prie dešros.

Pusryčiai buvo netradiciniai. Trečią diena naujuose namuose gyvenanti Šalnutė atėjo ten, kur maitinami senbuviai, gražiai pritūpė į eilutės kraštą, laukdama, kol atnešiu jos dubenėlį. Žinoma, su pasimėgavimu sušveitė mėsą. Paskui koketiškai Murmį stumteldama į šoną prisigretino prie jo dubenėlio ir pasigardžiuodama sušveitė ten buvusią mėsą. Tiesa, Murmis ja labai ir nesižavėjo. Jis dar buvo mėsa sotus po vakarienės, tad mielai ėmėsi konservų, o Šalnutė įsitaisiusi aslos viduryje ėmė praustis.

Taip ir gyvenome. Tačiau vieną vakarą sugrįžusi namo ir atidariusi šaldytuvą, apsižiūrėjau, kad mėsos nėra. Dešros taip pat. Gerą pusvalandį prie dubenėlio su konservais sėdėjo Šalnutė, akivaizdžiai parodydama, kad jai nesuprantamas toks pokytis. Pakui kiek palaižė konservų, krimstelėjo sauso maisto ir įsitaisė į fotelį. Matyt, vadovaudamasi, kad rytas už vakarą protingesnis, nusiprausė ir užmigo.

Ryte pirmoji nudrožė į virtuvę ir atsisėdo ten, kur turi būti padėlioti dubelėniai. Kai juos išdėliojau,  Šalnutė pakėlė į mane nustebusias akis. „Tu ką, kur mėsa? Argi čia pusryčiai?“ – stebėjosi. Dėl visa ko letenyte čekštelėjo Murmiukui per nosytę. Šiam atsitraukus patikrino dubenėlį. Kitos senbuvės pačios leido jai dubenėlius patikrinti. Neradusi mėsos, sugrįžo prie savojo dubenėlio ir ėmė kantriai laukti, akutėmis sekiodama kiekvieną mano judesį.

Jau prieš atidarymą buvau prie parduotuvės, o sugrįžusi su mėsa, suskubau padalinti jos laukiantiems ir mažiau laukiantiems.

„Gera dresuotoja esi“, – paglosčiau mėsą šveičiančią Šalnutę.

Po kelių dienų Šalnutė jau pati užšokdavo ant palangės pasidairyti, kas už lango darosi.

 

Kraujo praliejimas

Gyvenimas įsisuko į normalias vėžias. Šalna, sėdėdama ant fotelio, laukė, kol ją paglostysiu. Murmis, kaip įprasta pats užsiropšdavo ant kelių ir gerą pusvalandį apsikabinęs sėdėjo. Tarsi kažkur labai skubėdamos, prišokdavo Kingė, Loza, Pūkutė. Ir staiga po pasivaikščiojimo į kambarį įnėrė taksiukė Dina. Senbuviai didelio dėmesio į ją nekreipė. Daugiau kaip mėnesį Dina su jais išgyveno po operacijos. Tačiau Šalnutė stojo į mūšį. Lyg panteriukė liuoktelėjo vos ne ant nugaros Dinai ir suleido savo aštrų nagutį jai į ausį. Žinoma, Dina neketino likti skolinga, bet mūšį nutraukiau, pačiupusi Diną į glėbį. Tik iš piršto kaptelėjo lašelis kraujo – vietoj Dinos mano pirštas pasitaikė.

Kai išnešiau Diną į verandą, Šalnutę radau ant fotelio, kiek išsigandusią. Galimas dalykas šis susitikimas jai sukėlė ne pačius maloniausius susitikimus, patirtus atsidūrus gatvėje. Juk į „Vyšnių sodą“ Šalnutė pateko ir su sulaužyta kojyte.

 

Intymumas

Nors Šalnutei labai patinka glostomai, bet į rankas nelabai mėgsta būti imama. Galbūt todėl, kad dažniausiai paėmus į rankas gaudavo  vaistų dozę. O jie, kaip žinia, nėra labai skanūs. Ir dabar dar vaistukus tenka duoti.  Ant kelių taip pat nelipa.

Tačiau praėjusią naktį pajutau šalia savęs šiltą kamuoliuką. Šalia manęs gulėjo Šalnutė. Labai atsargiai, tarsi baimindamasi mane prižadinti, ji, skirtingai nei senbuviai, glaudėsi prie kojų. Paglosčiau. Netrukus pasigirdo miegančios Šalnutės šnopavimas, nes kol kas ji dar sunkokai kvėpuoja. Kada nuėjo į fotelį taip ir nejutau. Tik ryte radau ją ramiai besiilsinčią savo pamėgtoje vietoje.

Po pusryčių laukė dar viena staigmena. Šalnutė prisėdo prie žaisliuko. „Pažaisk su manimi“, – kvietė žalių akučių žvilgsniu. Žaidėme gerą pusvalandį. Šalnutė demonstravo, kaip moka vaikytis žaisliuką, kaip moka jį gaudyti. Pūkutė tai įsijungdavo į žaidimą, tai atidžiai stebėdavo, laukdama progos sučiupti jos pamėgtą žaisliuką.

O dabar – pietų miegas.  Apie tolimesnes Šalnutės ir jos naujųjų draugų gyvenimo akimirkas papasakosiu vėliau. Galbūt naujų įspūdžių atneš ir šiandienos popietė.

 

Genovaitė Paulikaitė

Nuotraukose kai kurios Šalnutės gyvenimo akimirkos.

Panašūs straipsniai

http://manokrastas.lt/straipsnis/megstamiausios-veiklos-su-augintiniais-%E2%80%93-ir-pacios-pavojingiausios-
http://manokrastas.lt/straipsnis/keli-tikri-ar-isgalvoti-faktai-apie-kates
http://manokrastas.lt/straipsnis/gamtoje-augintiniu-ir-ju-seimininku-tyko-ne-tik-erkes-pavojingi-parazitai-gali-negriztamai-pazeisti-vidaus-organus
http://manokrastas.lt/straipsnis/-pamineta-suns-diena-onuskio-filialo-bibliotekoje
http://manokrastas.lt/straipsnis/kaip-sauksi-taip-atsilieps-gero-elgesio-su-sunimis-pamoka-aukstadvario-bibliotekoje
http://manokrastas.lt/straipsnis/kalinkinu-seima-savo-lova-mielai-dalijasi-ne-tik-su-keturiais-suniukais-bet-ir-iguana-bei-papuga
http://manokrastas.lt/straipsnis/mokslininkai-patvirtino--sunys-jaucia-blogus-zmones


http://manokrastas.lt/straipsnis/gyvybe-kareiviui-issaugojo-kobra-
http://manokrastas.lt/straipsnis/subalansuota-mityba-augintiniams-ne-maziau-svarbi-nei-ju-seimininkams
http://manokrastas.lt/straipsnis/siandien-isejo-mano-biciule-maja

Marčiupio akmuo

Pavarių akmuo

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė


Kviečiame kurti origamio instaliaciją


Reklama