NAUJIENOS
Tauragė žalumu lenkia ir kurortus

Mūsų Topsis

Kategorija:

Miestas:
Paskutinę banguotųjų papūgėlių vadą išdalinome savo draugams, o likusią - motinėlę – Vytukas išnešė paukščiukų pirkliams į turgų. Grįžo sūnus ne su penkiais rubliais kišenėje, o užantyje nešinas mielu padarėliu.

Mažytis rusvo cinamoninio kailiuko kamuolėlis, juodom akytėm - sagutėm, miniatiūrine stirniukiška nosele, mažute riesta uodegėle – tilpo į delną. Padėtas virtuvėje ant stalo baigščiai dairėsi ir gailiai cypčiojo. Atbėgusios mažosios sesutės Birutė su Laimona ir mama stebėjosi mažuoju įnamiu: ,,Kas tai? Gal peliukas?“ Dar ir dantukai nebuvo išdygę. Toks mažytis, tik nuo motinos atskirtas padarėlis. Jis dar vaikščioti dorai nemokėjo: mažytės letenėlės slysčiojo ant blizgančių grindų. Ir lėkštelė su pienu buvo per plati, o ir karvės pieno gyvūnėlis dar nebuvo ragavęs.. Tad pirmą kartą teko švelniai murktelėti snukutį į pieną, kad pajustų jo saldų skonį. Godžiai lakdamas, priekinėmis kojelėmis įsilipdavo į pieno dubenėlį. Apsuptas šeimos narių meile, ,,peliukas“ greit panašėjo į gražuolį mažą šuniuką. Ūgtelėjęs iki sprindžio jau šėlo po kambarius, topsendamas savo mažomis kojytėmis: ,,Top top top...“ Mama taip ir praminė šuniuką Topsiu.

Vytukas teigė, kad tai tiktrai taksių veislės šuniukas. (Mūsų gatvėje buvo taksių mada). Su kaimynu Giedriumi sūnus matavo Topsiuko ausytes, kojytes, uodegėlę ir laukė, kada išryškės ,,taksas“. Deja, augintinis vis labiau panašėjo į pinčerių giminę – žavingu stirniuko snukučiu, stačiomis ausytėmis. Sprindžio dydžio Topsiukas jau parodė savo sugebėjimą smagiai loti, skirti šeimos narius ir svetimus. Dygstančius dantukus jis galando į šlepetes ir meistriškai nukabinėdavo džiūstančius skalbinius ar ne vietoje paliktus drabužius. Taip Topsiukas mus mokė tvarkos ir atidumo.

Išgirdęs skutamas bulves ar morkas, tuoj prisistatydavo. Kaip tikras vegetaras skanaudavo ir kitas daržoves, o ypač - žirnius. Žinojo, kur žirniai darže auga. Nubindzinęs prie žirnių ežios, raškydavo ankštis, ištempdamas su visomis virkščiomis. Smagu būdavo užtikti taip bežirniaujantį Topsį.

Po metų Topsis tapo gatvės įžymybe. Miniatiūrinis vilkiukas greit prisijungė prie rujojančių šunų gaujos ir aplakstydavo visą rajoną kaip vedlys. Kartą rudenį tėtis Kęstutis laukė autobuso stotelėje. Atbėga viso rajono šunys patinai – dideli ir mažesni, o priekyje kicena mūsų ,,vilkiukas – pinčeriukas“. Pamatęs šeimininką labai apsidžiaugė ir pradėjo sukti ratus aplink jį su visa šunų šutve. ,,Eik, Topsi, eik sau. Eik namo, eik, sakau...“ įsakinėjo iš gėdos raustantis šeimininkas. Laukiantys autobuso smagiai juokėsi. Laimė, išgelbėjo atvažiavęs autobusas. Kęstas prasiveržė iš šunų ratelio ir įšoko į mašiną.

O vienos meilės gastrolės Topsiui labai skaudžiai kainavo. Per pavasarinę rują Topsiuko gražius kailinėlius apdraskė kažkuris varžovas – iškando dvi dideles skyles paslėpsniuose. Daktaras Aiskauda užlopė tas kiaurymes, suleido antibiotikus, vitaminus. Teko ilgai slaugyti ligonį – mama maitino Topsiuką kaip kūdikį: švirkštu supildavo jogurtą į narsiukus. Taip stropiai popinamas šunelis pagaliau atgavo ankstesnę formą ir žvalumą. Po tokios skaudžios pamokos pas kalaites nebelakstė, bindzinėjo savo kieme.


Netiesa, kad šuo su kate nesugyvena. Kai mama parnešė iš draugės mažytį juodą kačiuką (Princą), Topsis jį iš karto pamilo. Abu dūkdavo, gaudydami vienas kito uodegėles, kol nuvargę suguldavo ant fotelio ir saldžiai užmigdavo, suglaudę kūnelius.

Nugyveno Topsis garbingą amželį – mirė septyniolikos metų. Tėtis palaidojo visų numylėtąjį šunelį sode po sena obelim, o mama į tą vietą pasodino raudoną daugiametį bijūną.

Po trisdešimties metų. Vytelis, jau seniai barzdotas dėdė Vytautas, pargabeno Otį, Topsio kopiją. Jei tikėsim, reinkarnavo mūsų Topsis... Kilmingasis Otis – jau kita istorija.

Vytė Bylotė
 
 

Reklama