NAUJIENOS
Putinizmo klystkeliai

Myliu save – gerbiu kitus

Kategorija:

 „Kažkada buvau labai uoli praktikuojanti katalikė, dalyvavau skautų veikloje ir Dievas man buvo partneris sunkiu metu, kai aš buvau paauglė, kai išgyvenau prieštaravimo tėvams laiką, –  pasakoja vilnietė nepriklausoma vyresnioji Mary Kay pardavimų direktorė Jurgita Gudaitienė. – Kai susiradau vaikiną, aš atitrūkau nuo Dievo, nes vaikinas buvo netikintis. Paskui prasidėjo įvairūs pamąstymai: kodėl Dievas siejamas su bažnyčia, kodėl ne su kažkuo kitu?.. Pradėjau domėtis kitais tikėjimais. Tačiau tikrojo atsakymo taip ir nerasdavau. Supratau tik kad Dievas yra vienas, kad tai Tėvas, Visata. Paskui kažkuriam laikui visa tai užleidau ir pradėjau gyventi normalų žemišką gyvenimą. Darbas, buitis ir visi kiti reikalai.“

Sugrįžimas prie dvasinių dalykų, pasak Jurgitos, prasidėjo, kai ji susirado darbą, kurio prioritetai yra tikėjimas, šeima, karjera. „Grįžau prie to, kad žmogui labai svarbu dvasingumas, labai svarbu, kokius tikslus sau išsikeli, atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas. Ir vėl prisiminiau, kad mano gyvenime geriausias partneris yra Dievas. O toliau... Toliau buvo labai skaudus įvykis. Iš gyvenimo išėjo mano tėtis. Kadangi tai buvo jau trečias taip iš gyvenimo pasitraukęs brolis, giminė pradėjo sakyti: tu esi mūsų šviesuliukas, eik ir aiškinkis, kas čia dabar pas mus vyksta. Per nepilnus dvejus metus perėjau labai daug darbo su savimi metodikų. Jogos, kvėpavimo pratimai ir visokie kitokie dalykai, bet niekur negaudavau konkretaus atsakymo. Jausdavau, kad širdyje nėra ramybės, nėra meilės ir vieningumo, kad galėtumei pasakyti: va, dabar jau viskas gerai. Kai pradėjau lankyti Jevgenijaus Černyš pirmą, antrą, paskui trečią saviugdos ir dvasinio tobulėjimo pakopas, iš ten grįždavau energetiškai pasikrovusi. Supratau, kad Dievas yra manyje. Ir viskas nuo to prasideda. Myliu save  –  gerbiu kitus. Kiekvienas įvykis yra pamoka, paskatinanti ieškoti gilesnių atsakymų ir suvokimų. Man patinka, kur nėra ritualų, kur nėra prisirišimo prie kažkokio daikto, kažko garbinimo. Viskas yra paprasta. Ir Jevgenijus nebijo, kad išmokęs kažkokias pamokas, tu nuo jo gali pasitraukti. Visa tai skatina norą domėtis daugiau.“

Prisiminusi birželio viduryje Šventojoje vykusią saviugdos ir dvasinio augimo stovyklą, Jurgita pasidžiaugia, kad kelionė į Šventąją jai buvo labai rimtas savęs išbandymas. Ji į stovyklą atvažiavo viena, be Jevgenijaus nieko daugiau nepažinodama, bet labai greitai pasijuto nuoširdžių draugų būryje. Kitas dalykas – ši kelionė padėjo įveikti baimę vairuoti. „Į Šventąją iš Vilniaus viena pati atvažiavau. Tiesa, kol atvažiavau iki Šventosios, du litrus vandens išgėriau, nes vis tik buvo įtampa, – pajuokauja Jurgita ir priduria. –Į stovyklą važiavau vedama vieno tikslo. Aš nesu tradicinė direktorė, netradiciniai mano darbo metodai ir  noriu juos išauginti, išauginti savo veiklą. Stovykloje radau beveik visus atsakymus Dar kelių taškų trūksta, bet vaizdą jau matau. Nebebijau būti savimi. Anksčiau labai pergyvendavau, kad ir savo gyvenimo būdu esu truputį ne tokia, kaip visi. Aš nesidomiu kitų problemomis, nežiūriu televizoriaus, dėl ko kartais pasijunti ne kaip visi.“

Genovaitė Paulikaitė 


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Kaip mokėmės siuvinėti atviruką







Reklama