NAUJIENOS

Netikra savastis

Kategorija:

Miestas:
Mes gimstame pilni džiaugsmo, smalsumo ir noro augti, atskleisti savo unikalumą. Mums augant ir bendraujant su kitais, pasaulis vis dažniau neatitinka mūsų norų, atsiranda pavojų, po truputį saugumo jausmas blėsta. Gali būti taip, kad mes pasijuntame turintys kažkokią ydą ar trūkumą, nes nesijaučiame visų mylimi ir visiems priimtini kaip anksčiau. Mes turime kovoti ir, kovodami dėl to, kas mums priklauso, mes priverčiami nuslėpti tai, kas kitiems gali atrodyti nepriimtina. Dėl to galime būti sugėdyti, nubausti ar atstumti. Netekę natūraliojo „vaikystės aš“, mes pradedame kurti patys save – tokius, kokie įtiktų kitiems ir pelnytų meilę bei pritarimą, kaip anksčiau. Tačiau šitaip dar labiau tolstame nuo savęs pačių.
 
Mes nuo mažens esame mokomi susikurti asmenybę, kad įtiktume kitiems, prisitaikytume  prie kitų žmonių ir nuslėptume tai, kokie iš tiesų esame. Mes netgi galime atsisakyti to, kas mums svarbu, tam, kad rastume vietą šiame pasaulyje. Laikui bėgant ši netikra asmenybė mus užvaldo ir mes gyvename nuolatinėje baimėje, kad niekas mūsų neišvystų kitokių nei mes norime atrodyti. tačiau nuolat būdami kažkuo kitu, bet ne savimi, mes nutolsta,me nuo autentiškos savasties ir apsimetinėdami netenkame tikrojo gyvenimo. 

Kai stengiamės būti geresni nei iš tiesų esame, mes išeikvojame daug energijos siekdami nuslėpti tai, ko nenorime kitiems parodyti. Mes susitelkiame į save: į tai, kaip mes atrodome, ką sakome,  kaip elgiamės. Tada tampa sunku išgirsti tai, ką kiti iš tikrųjų sako ar ko jiems reikia iš mūsų. Kalba tampa nuobodi ir tuščia: žmonės klausosi, bet kažkas ne taip. Po tokių pokalbių ir patys jaučiamės nelabai gerai, nes  tai yra nenatūralu ir netikra. Paul Tillich yra pasakęs: „Bendravimo akimirkomis pajuntame, kaip toli esame vienas nuo kito“. Kartais būna sunku rasti žmogų, kuris iš tikrųjų mūsų klausosi, nuoširdžiai mums atsako ir mumis rūpinasi. Tikriausiai nėra geresnio vaisto baimei ir vienatvei už tokį žmogų. Su juo bendraudami patys pasijuntame savimi ir jaučiamės ramūs, saugūs ir laimingi. 
 
Nežinodami, kad patys save atstumiame, nuolat bijome būti at­stumti kitų. Ši baimė ypač išryškėja bendraujant su kitais (pvz., darbovietėje), kur vyrauja prievolė gerai atrodyti, prisitaikyti prie aplinkos ir ati­tikti begalinius reikalavimus. To siekdami tolstame nuo tikrosios savasties. Žinoma, anksčiau ar vėliau tai atsirūgsta. Gyvenimas meluojant sau atneša tik nusivylimą ir pyktį. Netikra savastis labiau pasitiki kitų nuomonėmis nei savo protu bei jausmais. Kitų mintys tada atrodo teisingos, o savos – klaidingos. Baimė verčia mus taikytis prie svetimos tikrovės, kitaip gresia gėda ir vienatvė. Tai netiesa. Kuo laisvesni esame nuo kitų žmonių norų ir  lūkesčių, tuo esame drąsesni, tuo arčiau tikrosios savasties esame, tuo turiningesnis ir vertingesnis yra mūsų gyvenimas.
 
Tiesa yra ta, kad mes visi giliai širdyje norime būti savimi ir išreikšti save. Jei nusiimtume kaukes, galėtume lengviau kvėpuoti, pasikeistų mūsų gyvenimas. Išties nusiimti kaukę ne taip jau lengva. Gali būti taip, kad mes įpratome būti su kauke, nors ji spaudžia ir kas žingsnis skaudina, vis tiek negalime jos atsisakyti, nes ji tam tikrą laiką padėjo mums prisitaikyti ir išlikti pasaulyje. O dar baimė klaidina, esą kaukė ir apsaugo, ir puošia, o tai, kas po kauke, yra nepatrauklu ir negražu. Tai netiesa. Vis dėlto mums sunku nusiimti savo kaukes. Mes jų laikomės, kaip skęstantysis šiaudo. Kam nors pasikėsinus į mūsų susikurtą įvaizdį, mes išsigąstame ir supykstame. Net ir sirgdami rūpinamės, kaip atrodome, kokį įspūdį paliekame. Su savo kaukėmis tveriame iki galo. Tuomet pats gyvenimas mumis pasirūpina, duodamas neišvengiamus pokyčius, kurie nuplėšia kaukę, išsklaido netikrą įvaizdį ir sustabdo žaidimą. O tai jau būna skaudu, bet taip jau gydo pats gyvenimas.
Mes kartais klausiame savęs, kodėl esame vieniši, jaučiamės nemylimi ir nemokame mylėti. Atsakymas yra labai paprastas – visa, ką kaukė sako ir daro yra netikra. Argi kaukė gali mylėti kitą kaukę? Ar kaukė moka nuoširdžiai būti su kitu žmogumi ir juo iš tikrųjų domėtis?
 
 Kaip nusiimti kaukę, kuri apsunkina mūsų gyvenimus?

Galbūt mes ilgą laiką buvome su kauke, todėl ir ją nusiimti reikia po truputį. Visiškai atsisakyti jos iš karto nereikėtų, nes pasijusime labai nesaugūs ir pažeidžiami. Žinoma, tai priklauso nuo to, kaip ilgai ir dažnai mes dėvėjome šią kauke ir kiek esame pasirengę toliau gyventi be jos. Manau, kad vertėtų paklausti savęs kelių klausimų: 
  • Kokią kaukės dalį norėčiau nusiimti?
  • Nuo ko kaukė mane saugo?
  • Prie ko kaukė manęs neprileidžia? Galbūt noriu meilės ir kartu jos labai bijau?
  • Noriu, kad kiti pamatytų mane kaip...
  • Po kauke esu...
  • Akimirką pamąstykite, kokioje aplinkoje jaučiatės visiškai savas? Kada ir kur galite visiškai priimti kitus?
 
Pirmiausia turėtume suvokti, kaip laikomės įsikabinę netikrų dalykų. Dažnai jie palaiko mūsų savigarbą. Atsikračius netikrų dalykų, autentiška savastis pasirodys pati. Tik atsisakius netikro „aš", galime gyventi tiesoje ir meilėje. Tai yra išgijimas, kurio visi norime ir kuris atneša dvasios ramybę.
 
Parengė Eglė Biliūnienė
 

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė







Reklama