NAUJIENOS

Šalies jaunųjų filologų konkurse – Velžio gimnazijos mokinės sėkmė

Kategorija:

Miestas:
Panevėžio rajono Velžio gimnazijos abiturientė Kamilė Kadžiulytė – puikiai besimokanti literatė.  Besidomėdamos Velžio kaimo istorija, su Kamile nusprendėme, kad reikėtų užrašyti bene seniausios velžietės Julijos Miknienės (gim.1927 m.) atsiminimus. Močiutė, visada gyvenusi tame pačiame kaime, išskyrus tremtį, gerai išsaugojo  pietų panevėžiškių patarmę. Todėl Kamilei pasiūliau ją užrašyti ir savo darbą skirti šalies jaunųjų filologų konkurso Kalbos sekcijai. Jau nuo rudens bendravome su močiute, užrašėme ir nufilmavome daug jos pasakojamų atsiminimų. Iš visos tos medžiagos Kamilei pasirodė įdomiausia močiutės jaunystė, nes pusė jos prabėgo Sibire, įvairiose Buriatijos vietose. Todėl darbą mokinė pavadino „Jaunystė yra jaunystė“ (močiutės žodžiai, teigiantys, kad jaunas žmogus niekur nepražūna, visur jaunystėje gerai). Tuomet Kamilė iš vaizdo ir garso įrašo atrinko temai reikalingą medžiagą ir tarmiškai  užrašė interviu su Julija Mikniene. Tai kruopštus, ilgas darbas, nes kiekvieną kartą klausydama įrašo turėjo tobulinti, taisyti, tikslinti tekstą. Tuomet reikėjo padaryti vaizdo ir garso įrašą,  tiksliai pagal sekundes atrinkti reikalingą medžiagą.  Teko kreipti pagalbos į informatikos mokytoją Editą Davidonytę, kuri   padėjo videomedžiagą „sukarpyti“ ir sudėti į naują filmą. Interviu tekstas netranskribuotas, užrašytas populiariai, skirtas kiekvienam skaitytojui, besidominčiam tarme ar Velžio krašto bei apskritai tremties istorija. Be to, tai išsiskiriančios iš savo bendraamžių energija, atmintimi, noru bendrauti, dalyvauti bendruomenės gyvenime, dainuoti folkloro grupėje močiutės pasakojimas. Kamilė žavėjosi tokia asmenybe, su kuria miela susitikti ir įdomu bendrauti.

Gavusi išsamų ir gerą VDU Švietimo akademijos profesorės Reginos Rinkauskienės įvertinimą, Kamilė suprato, kad šis nelengvas darbas tęstinas. Taigi įvertinusi įdomų interviu, sudėtingą tarmiško teksto atkūrimą, stropų ir detalų  darbą, šalies jaunųjų filologų konkurso komisija apdovanojo Kamilę Kadžiulytę kaip III vietos laimėtoją. Iš 194 darbų 108 autoriai buvo kviesti į finalą. Gaila, kad jaunieji mokslininkai, literatai šiemet negalėjo susitikti Veisiejuose baigiamajame darbų aptarime ir šventėje. Tokie konkursai įkvepia kurti, ieškoti naujų talentų, ugdyti kūrėjus.

Irena Kairevičienė
Velžio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Nuotraukoje - mokytoja ir mokinė

 Skelbiame Kamilės Kadžiulytės darbą

Julija Miknienė: „JAUNYSTĖ YRA JAUNYSTĖ“
 
Įvadas
Esu Panevėžio rajono Velžio gimnazijos IV klasės gimnazistė, gimiau Panevėžyje, nuo 8 klasės gyvenu Velžyje. Pastebėjau, kad senųjų velžiečių gyvenvietėje nėra daug. Susipažinau su 92 metų močiute Julija Bučinskaite-Mikniene, seniausia šio kaimo gyventoja. Ji gimė Velžyje 1927 m. balandžio 12 dieną ir, išskyrus dešimt tremties metų, visada gyveno Velžyje. Gimė vienkiemyje, ūkininkų šeimoje, kurioje dar augo du vaikai (viena sesutė mirė maža). Brolis Povilas ir Julija padėjo tėvams prie ūkio darbų, o sesuo Veronika mokėsi Panevėžyje matininke, taip 15 metų liko mieste atskirta nuo šeimos ir neišvežta. Dalis močiutės jaunystės, iki 21 metų, prabėgo Lietuvoje, 10 metų tremtyje, Buriatijoje, ir jaunos, 31 m. moters, sudėtingas sugrįžimas į Lietuvą, į Velžį.
Julija Miknienė šiandien išsiskiria iš savo bendraamžių savo energija, atmintimi, noru bendrauti, dalyvauti bendruomenės renginiuose, giedoti šermenyse ar dainuoti dukters vadovaujamame folkloro ansamblyje „Gegužraibė”.  Močiutė, visada gyvenusi tame pačiame kaime, manau, gerai savo kalboje išsaugojo daugelį mūsų aukštaičių tarmės bruožų, yra tikra rytų aukštaičių patarmės, pietų panevėžiškių šnektos atstovė. Gražiai kalbėdama tarmiškai, daug pasakojo apie savo gyvenimą, tačiau ne viską leido įamžinti garso ir vaizdo įrašuose, kai kas liks tik kaip dokumentas mūsų gražios gyvenvietės istorijai.
Labiausiai sudomino močiutės jaunystė, apie kurią ji negali pasakoti nuosekliai, nes rūpi ir tremties, ir Lietuvos įvykiai, kitąkart norėtųsi tiesiog užrašyti jos minčių srautą… Šįkart bandžiau išsaugoti įvykių nuoseklumą. Julijos Miknienės pasakojimas   tarsi skyla į dvi dalis: dalis velžietės, dalis tremtinės išgyvenimų. Tai atsiminimai apie 21 metų tremtinę, vėl grįžusią į gimtinę, tik nebe į savo tėvų namus.  Jie buvo sovietų išardyti ir sienojai išvežti į miestą kažkieno namams statyti, o žemė atiteko Staniūnų eksperimentiniam ūkiui. Nepriklausomybės laikais iki dabar ten įsikūręs Elenos ir Jono Zaborskių braškių ūkis. Teko močiutei su vyru glaustis pas svetimus ir minėtame ūkyje sunkiai ir daug dirbti, kad užsidirbtų savo naujam būstui   gyvenvietės aštuonbučiame name. Nepriklausomybės laikais ji su dukros Virginijos šeima (turi 4 anūkus ir daug proanūkių) persikėlė į naują daugiabutį.
Interviu su komentarais (pagal neįrašytus Julijos Miknienės pasakojimus)

1.Per pirmąjį susitikimą pasakojote savo gyvenimo istoriją, kad dalį jaunystės Jums teko praleisti Velžyje, dalį Sibire, tremtyje.  Man labai įstrigo Jūsų žodžiai, kad „jaunystė yra jaunystė, visur ir visada jaunam gerai“. Norėčiau, kad daugiau papasakotumėte apie savo gyvenimą tėvų vienkiemyje Velžyje.       

1939-ais pabaigio pradyni mokyklu, a 1940-ais kars užėja, va, matai man, i vaikyste būva kara laike, i jaunyste, untrs pasaulynis kars vėl. Ti va. Či matai dainuodavam, šokdavam, vakaruodavam. Či Velžy praėja iki 21 metu, pas tėvs dyrbam, ukinikavam. Tėvs ūkiniks būva, aštoniolika su puse hektara žemės turėja, pas tėvu dyrbo.
– Senio jaunyms labai dainuodava. Iš lauka aidavam, vėl dainuojam, labai dainuodavam. Senio būva mada dainuot, a daba uždainuotum unt ora išėjis, sakis, išdurnėja, kad dainuoji, a mes visur dainuodavam senio, kur aini, visur dainuoji. A daba nebė mados dainuot, daba jėgu dainuoji, tė angliškai, par televyzori paklausyk, par radiji, angliškai i angliškai, mok nemok – svarb, kad angliškai (močiutė nusijuokė).

Mūrai mūruoti didžių akmenų,
Langai užkalti storų gelažų.
Pražūvom, vargdienė, pražūvom visados,
O gal neišeisim unt laisvės nikados.

Ūžtek saulūtė ir vėl nusilais,
Ant mūsų brolių nikad neužeis.
Pražūvom, vargdienė, pražūvam visados,
O gal neužeisim unt laisvės nikados,

Durys užkaltas storom štobom,
Už durų stovi sargai su strielbom.
Pražūvam, vargdienė, pražūvom visados,
O gal neišeisim unt laisvės nikados.

Per dieną maityna su duonos svaru,
A naktį gulėti ant kietų narų.
Pražūvam, vargdienė, pražūvam visados,
O gal neišeisim unt laisvės nikados.

Nu či prė Smetonas dainuodava, daba tė nebedainuoji tos dainos.

2. Kur čia buvo organizuojamos gegužinės, kokius šokius šokote? Kokias dainas mėgote dainuoti? (Močiutė pasakojo, kad jų šeima labai daininga buvo: nei darbai, nei šventės neapseidavo be dainų).

Gegužynis organizuodava pavasarnikai, da prieš išvežymu mum. Va či pri Skuodžia pušinėlia, tam, kur yra va Staniūnų miškelis či.  Iškeldava vėliavu letuviško, nu, i paraša, kad gegužyne. Nu, i suveina Velžia, Vyčių jaunyms va, Staniūnų, nu i visi šoka miški tinai unt pievas, ne tėp kad kur. Daug organizacijų būva: „Pavasarnikai“, „Jaunaletuvė“, „Jaunieji pavasarnikai“. Mes būvam „Angelaičė“, mūm nebūva ni tū spaliūku, ni Lėnina anūku, mes „Angelaičė“ būvam. Mūm sakydava vyskups Paltaroks sakydava: „Angelaičė, kylkit“, mes sakam: „Viešpatį pamylkim“. I da Paltaroka va eilėraštį prisymenu, kaip išmokyna, sake:
Mylėkim Dievą ir tėvynę,
Mylėkim savo tėvelius,
Kalbėkim maldą kasdienynę,
Geri darbai telydi mus.

Globoki, angele, mažuosius,
Po savo mylimu sparnu,
Mus jaunos šyrdys tegul puošias
Doros žiedais ir blaivumu.

Tai mokykloj būva pamokas su mald, ir pabaiga su mald, ne dabar kaip – skambūtis, i laki. Pamoka pasybaigė – pakalbam maldu, tadu namo, be strioka. A namo – vė pridūkdavam aidami namo kaip visi: ir po ūpy, ir či pabraidydavam, i nusilaisdavam žiemą visur, pakalnėn. Iš tinai būva toli atait į mokykla, usnygta, užpustyta, reikdava bryst iki kelių, nieks nevežioja kaip daba vaiks vež:  į darželin su mašina, į mokyklan su mašina – pėsti niekur. O mes visur pėškom i pėškom. I va iš tinai, kur Jona angars, tinai gi būva mūsų tėviške, kur tie angarai či pastatyti. Pėškom į Panvežį aidavam, bažnyčion sekmadienį.  Atsikelem, batai ranko, peškon, „Išsymuši“ unt Katedras kapu či Ramygalas gatvė, batus padedi, apsiauni. Par miestu paraini su batais, bažnyčio pabuvai, iš bažnyčias vėl unt kapu, vėl nusiauni ir vėl basikom pagriovės, takais, takais. Či arčio, aplink ti neidavam par miestu, či va parsipyldavam par Kirkūnus unt.

3.Kokius žaidimus jaunystėj, vaikystėj dažniausiai žaisdavote?

 Žaisdavam viska: i trečis bėga, paskutine pora bėga, siūlai siūlai susisūkit, ratelį visoki aidavam, žaidymai visoki ir žiedą dalynt aidavam – atspėk, kur žieds žydi – visokių tokių.

4. O kas tos „mojavos“, gal galite papasakoti? (Močiutė prisiminė, kad gegužės mėnesį, kai sušyla, vienas smagiausių jaunimo užsiėmimų vakarais būdavo „mojavos“, gegužinės pamaldos. Jeigu kurio nors namuose, tai įrengdavo žmonės altoriuką, kryžių pastatydavo, žvakes uždegdavo, gėlėmis apkaišysavo).

Mojava ti,  matai, iš karta da būdava  pas Kuzmieni, paskui būva pas Lakjanu tinai, kol da būvam jauni, kol maži vaikai, da či būva da prieš karu. A paskiau, kai atsirada Velžy bažnyči, tada mojavos būdava bažnyčio šešiom valandom vakara. Tada visi i tėvai veda arklius, pastata, darbus meta, ainam visi i mojavu.  Tai tadu vakarūškų nebebūdava. Po mojava i namo, kai būdava bažnyčio. Kai būdava pas žmonis, tai tadu da pavakarodava, pašokdava po mojavu. A kai jo bažnyčio, tada nebė nieka. Tadu rimtai jo būva.  Ir teip visur gi va aidavam da prieš išvežymu, kaip saka, 17–18 metų, unt atlaidų visur, unt Velykis pėškom, unt Miežiškis, unt Uliūnus, unt Krekenavu ir tai eidavam unt Žolinės peškom.  Iš vakara nuveidavom, daržinė unt šiena pamiegam, ryto bažnyčio tris kartus ape bažnyčiu apaini, apie altorių, apie bažnyčio kaip apaini, kelė   kruvini. Paraini kelės kruvinais.  Senio melsdavomės, o daba nieks nebeina, daba visur visi važiuoti ir nieks nebesimeldži. Užtat saka, Ameriki ti potvinė, ti gaisrai. Dievs baudži, daba vyskas jo.  Visi ištvyrki žmonis pasidare. Tinai Ameriki visai visi ištvyrki, daba i Letuvoj pradėja plikom bombom vaikščiot, kaip ti matis, bažnyčion aina kaip teatran, plikais mūm negalim, ilgom rankovėm, nenuaisi bažnyčion plika nugar. Dabar ataina bažnyčion jaunyms plikom nugarom kaip un teatra. Taigi vysgi bažnyči, reiki melstis ait, a ne tėp galvot, kur šokios, tė gali ait teip.

5. O kokių keistų žmonių Jūs sutikote savo tarpe?  Visi velžiečiai kalbėdavo apie Kaušylą. Kuo jis išsiskyrė iš kitų? (Kai sovietai atėmė namus, tai jis negyveno nė viename soviet skirtame būste. Išėjo vienas gyventi į mišką, susirentė ten žeminę. Į gyvenvietę ateidavo pas žmones radijo paklausyti, laikraščių, maisto parsinešti, pakalbėti.)

Kaušyla, matai, Kaušyla, teip yra: Kaušyla, kaip saka, Kaušyla buva geras, Kaušylienė buva nelabe gudri, kaip senio, imdava ženijas, kad bagots būt, kad būtų turta, nežiūrėja. Kaušyliene pati, kaip saka, po pečiu guldava, miegodava. Nelabai gudri, ti va, jos vaikai būva: Juozs nelabe gūdrus, i Mykols tas negūdrus, tik Petras būva gūdrus, Petrs viens kariuomenė tarnava. Povila i neeme kariuomenėn, bet tam įkirta givate, myre.  Juozs tėp paskum myre, Mykols či, Velžy, ilgiausi išbūva. Kaip jam či triobos nebeleida givent, paukštyną state, tai jis miški išsykase būnkerį, gyvena miški. Paskui iš myška būva jį paėmi unt slaugos nams, unt Jotainis, ti va, jis tinai gyvena. Būva pabėgis iš tinai, kad tinai labai švaru, jam ti nepatyka, paskum vė jį ti nuveže. Tė va, kaip jis ti myre Jotainios, ti Gražyna paėme, palaidoja jį Tautkūnų kapelios.

6.Papasakokite apiebaisiausią ir linksmiausią jaunystės įvykį, kurie dar išlikę atminty.

Baisiausia būva, kaip veže. Va, tai baisiausis įvikis. Galvojam, kad kaip žydus mum nuveš ir sušaudis, ir vsio.  Bo mes matem, kaip žyds varinėja su žvaigždėm, kaip šaude – visko.  Mes galvojam, važiuojam ir nesake, kur važiuojam, išveš, galvojam, kad nuveš į myšku kaip žyds ir sušaudis. Ir tadu, kai pajudėja traukinys iš Panvėžio stoties, kaip pradėja klyksms, vieni verki, kiti groji, a mes užgiedojam: „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybe, veikiausi pagalba varguos“. To aplikaciju išgiedojam, a paskui „Švents Dieve“, o „Maryja, Maryja“ būva jo prie Sūrdegia. Ti va, ir Dievs padėja.  Visur giedojam, visur meldėmės ir išlykam gyvi.  A ti Sybiri, matai, jo kaip pabūva ir už pusę metų labai pradėja mirti seni žmonės ir maži vaikai. Tadu sake daktars, kad či klymata lig. Daug mažų yšmire vaikų ir senų žmonių, kas virš 60 metų, 70,80. Tū daug ir traukiny važiuojant myre: myršt žmogus, tai sustoji miški, yšmet į lauką, ir vyskas. Kas tau kavos, kas tau žiurės? Veže vysu mėnesį givulynės vagonais ir nieka nebūva. Ant grindų atsisėdi, ant grindų miegi.

7.O ką linksmiausia prisimenat? 

O linksmiausi, kep varydava po vagonu – pod vagon. Tualeta tai reiki ait, kai veže, tualeta tai nėra, visi nori. Traukinys sustoji, nu i tas su šautuvu vyršiniks: „Nu i lypkit, i aikit po vagonu, tūpkit nu.  Po vienu ratu vyrs tupi, po kitu moteris – kur dėsies. Iš karta da sarmatijamės, varžomės, varžomės, vis tiek reik, kur dėsies, į kelnis darysi? Vis tiek reiki tūpt ir daryt. Či tai būva įdomu ir juokyng – vyska. Vienas či tūpi, kyts či tūpi…

8.Ar tremiant į Sibirą pasiėmėte kokių nors savo daiktų?

Pasiemem duonos kepalu ir to lašinių palti, ir vyskas. Nieks nedave nieka daug vežtis. Graitai, graitai, nei rūbų pasimsi, ni nieka, buva gegužes mėnuo, šilta, išvažiavom vasarynėm sukniom ir vyskas.Nieks nieka ti nedave. A tinai į darbu žiemą duoda „specofkis“, vatynis kelnis i ,,kurtki“, valdiškus duodava.
Mes labai būvam tokie patriotiški, kaip saka, visi. Užtat mum veže. Ti pašnekėjė ko, ti parašė.  Kiek mokinių būva iš Panveže, po 19, po 18 metų, po 20.  Ti padainavis, ti ko parašis koki straipsni, ti ko padaris prieš rūsus. Va, to daino padainuodava:

Aš nekenčiu vėliavas raudonos,
Aš nemkenčiu žvaigždės kruvinos,
Aš tik myliu Lietuvą tėvynę
I trispalvę laisvos Letuvos.

Va, už toki dainu į Sybirą veže. Nepasakysi nieka un tos valdžios.

9.Papasakokite apie Sibiro darbus, kas ką dirbdavo dažniausiai, kaip tas darbas vykdavo?

Sybiri darbai labai sunkūs būva. Sunkūs darbai būdava. Pjaun medžis, traktors atvež į sklada, tinai supjausta šešių-penkių mėtrų, šešių mėtrų, trijų mėtrų, kur trijų mėtrų, iš tų pjaun špalus, nu, tuos pabėgis gelžkeli, nu paskiau atvažiuodava traukinys, vagonai.  Liepdava pagrūzit unt vagonus, kaip sunku nešt būdava. Vyrai nešdava tuos didelis sienojis, a mūm da teka nešt tuos špalus, pabėgis. Ūžded ant pečių, dvi mergas įnešam par tokis trapus, par laiptus unt vagonu, yšmeti. Pečė…pūslas būdava unt pečių.

10.Tai darbo diena sunki būdavo?

Darba dienas vysas sunkias būdava. Lagery atvežts, į tavi ti nieks nežiūrėja, ar tu turi valgyt.  Duonas teduodava, kas dirb – 400 gramų unt paros, a kas nedirb – 200 gramų, vaikam ir seneliam po 200 gramu.  O darbinykam kėp mūm 400 gramų.  Tė mama stovėdava eilioj prie duonas, da reiki, kitąkart ataveža, nebeužtenka, stovi, stovi eilioj, iš ryta stove eilioj, kol duonu atveš, i tik normas tegauna. Ne teip kiek nori, nesuvalgysi, nenusipirksi. Kiek dave, tiek i vyskas. Či kaip žiūri, daba kaline streikuoji, kaip ponai gūli ant naru, patalai gražiausi, valgit išvirta, i da jie streikuoji. Mūm nieks nedave valgit I gulėt va lentas tik būva, tie natrai– vyskas tinai, plykas lentas, kaip nori, tėp i gulėk. Jei turi 0 usiklosi, jei neturi – nieka neusiklosi.

11.O maisto daugiau kaip nors prasimanydavote? Ar tiktai duona buvo pagrindinis maistas?

Parduotuve būva. Kad pinigų turėsi, tė koncervų nusipirksi. Da arklienas dešras atveždava, bet vis ailes - kam tenk, kam netenk. Nebūva tėp, kad visi sočė gautu. Kas pastovėja eilioj – būva, nusipirka, gausi, a jėgu tu dyrbi, tė nėra kam eilioj pastovėt, parėjis iš darba nieka nebegausi – išpirkt.

12.Ar gaudavote keletą dienų pailsėti, ar dirbdavote visas dienas per savaitę?

 Pailsėt nebūdava. Sekmadienis tik pailsėt, sekmadienį nevarydava į darbą.

13.Ar visų tautų jaunimas būdavo draugiškas? Kaip susišnekėdavote?

Mes te su visais sugivenam, labai daug ti pas juos nelendi pas juos, jie sava gyvenimus, mes sava. Iš karta šnekėt nemokėjam, i pirštais rodem parduotuvėn nuvėji, kur ka reiki. Pasku par du metus išmokam rūsiškai, tada susišnekėjam, a tuos du metus tai labė sunku – ir bads, ir vysa būva.

14.Kokių dar tautybių žmonių buvo?

Mongolai, buriatai tinai mažom akytėm kaip japonai. Buriatai tie ti Buriatijo.

15.Kokiame kaime gyvenote? (Zona – pirmoji vieta, kur išlaipino ir apgyvendino barakuose tremtinius. Tai buvo užtverta teritorija, iš kurios kareiviai neleisdavo išeiti).

Gyvenam iš karta zonoj, paskum Belarėčko, paskum Stara Brian. Ti myška iškerti, nebėra, veža tau kitur, ti iškerti, vė už kelių kilometrų, iškerti, vė už kelių kilometrų.

16. O ką vietinis jaunimas manė, kodėl jūs čia atvežti?

Nu tinai jaunymu, visiem tiem žmonėm sakė, kad letuvė atvažiava usidyrbt. Sakė, kad priimkit juos, jie atvažiava usiverbavi. Kad mum trėme, tė nieka nesake, sake, kad atvažiava usidyrbt. Už Baikala tinai nuveže mat. Gorad Ulan Udė. Čičinska oblast, Zaigraiskij rajon, Čerlataiski „Liespromchoz”. Myška pramone, kas papuola į kolūkis, tiem blogio būva, myška pramonė sunku. (Kas dirbo miške, tie pinigų užsidirbdavo, kas kolūkyje, tik maisto tegaudavo).

17. O ką Jūsų vyras dirbo? Jam gal lengviau buvo? 

Traktorystas būva. Su traktorium medžis traukdava.  Ti irgi sunkus darbs, pavojings. Vis tiek ti ne rankom, su traktoriu, pasku su autapagrūščiku kraudava unt štabelius tuos medžis.

18. O ką dažniausiai veikdavote po darbo savaitgaliais, kaip jaunimas leido laiką tais laikais? 

Po darba suveidavam, padainuodavam, pagiedodavam. Sekmadienės išeidavam kur nusifotigrafuot, pavaikščiot po kalnus – visur va. Kaip ir jauni, vyskas būva įdomu, smalsu, visur pažiūrėt, visur nuveit. Tam amžiuj, matai, 21 metai, pats durnūms, pats…: visur lįsdavam, eidavam pasižiūrėt.

Nu jaunyste kaip i jaunyste, visur visiem: ar či būsi, a išveža, vis tiek rodu pažiūrėt vyskas, visur smalsu. Mes ir Sybiri visur ėjom po laukus, žiūrėjam. Tinai va bijūnai auga kaip pas mus darželios aug, o tinai tarpukalnėsi gėliu visokiu gražių yr, visur upelė toki teka tarpūkalnės.  Būdava lab įdomu vysks pažiūrėt, sekmadienės pasivaikščiot išeini visur po tarpukalnė, po kalnus. Ti uolas kitur yr, kitur tėp kas.  A seni žmonės sėdži namie, jiem neroda, a mes, jaunyms, susitaisam penki-šeši ir ainam visur apžiūrėt.  Jauns žmogus visur smalsus, vyskas įdomu. O seni ti ko – verki ir verki susėdi. O mum, jauniem, paverki – ir vėl padainuoji, ir vėl aini, vėl linksmi.

19. Kokiomis kalbomis dainuodavote, kaip susikalbėdavot?

Tai mes letūviškai dainuodavam. Visi letuvė būva pas mum tinai Panevėžia apskrities ašalons i Klaipedas, žemaičių ašalons. Du ašalonai. Kiek daug visokių žemaičių būva kartu, tik tuos ašalonus išdalyna.  Kaip nuveže, sustodava kekveno „učiaško“, kaip saka, rūsiška učiaška, kaip  letuviškai pasakyt – gyvenvete, kaip sakyt, toki va.  Atkabyndava, atkabyndava po kelis vagons. Daug jaunyma tai daug būdavo ti, va, 15 kilomėtrų nuo Šabūra būva, mes Belarėčko būvam. Ateidava bernai irgi va iš Šabūra pas mum vakarot.

20. Ar visas jaunimas sueidavote į gegužines? Kas grodavo? Gal iš Lietuvos kas nors vežėsi armoniką?

Vežėsi iš Letuvos. Jakutonė vežės, i Šukys vežes armoniku. Tinai nuvažiavi klūban nuaidavam polku, valsu šokt. Tie ruskelė žiūri. Da susimūšdava letuvė su rūsais: tie nori sava grot. Tie sava.

21. O ar galit papasakot apie vestuves, kiek žinau, jaunimas Sibire ir tuokėsi, kokios būdavo vestuvės, ar jos buvo švenčiamos, ar kunigas dalyvaudavo?
 
Kūnigs būdava, atvažiuodava, matai, kunigai būva išvežti, tai jis būva palaists, ja brolis būva iš Klaipedas činai atvežts. Ir tad tas kūnigs važinėja po visus rajonus, kur letuvė gyvena, laikydava mišis, atvažiuodava tankė, ti va, katrė ženijasi, tam šliūbus duodava, krykštidava vaiks. Vaiks prie komūnijas pirmas laide, tuos mažėlis laisdava.

22.Ar daugiausia lietuvaičiai tarpusavy tuokdavosi, ar pasitaikydavo mišrių šeimų?

Daugiausi tarpusavy mūsų amžios tie, kur būva, a tos jaunesnės kur būva atvežtas, po 15–16 metų, kaip užauga, tas jau už rūsų ėja, ženijasi. Ir da palyka tinai Ulan Udė nuvažiava, givent palyka tinai, katros už rūsų, tas nebeparvažiava.

23.Gal tada galite papasakoti apie savo pirmąją meilę? (Vyro šeima irgi buvo ištremta į tą patį kaimą, jie susituokė Sibire).

Susitykam Mykni iš Pakalnių, va, aš ja unksčio nepažinojo, a jis sake, kad aš saka tavį pažino, kaip Velžia bažnitėlėj giedodavai, saka, aš ateidavo unt antlaidų, mačio, kad tu giedi, va, ir jis, aišku, jo mani pažyna iš anksčio, aš tė nepažino ją.

24.Ar palaikėtė kokį ryšį su Lietuvoje likusiu jaunimu, seserimi?

Su seserim susirašinėdavam, da seso siuntinių atsiųsdava. Su draugėm susirašinėjo da.

25.Tai dažniausiai susirašinėdavote laiškais?

Laiškais, laiškais, daugio nieka, ką daugio. Nebūva mūm ni teleponų, ni nieka, ni radijų.  Va, būva žibaline lemp da Letuvo, ligi išvežyma.

26.O atsiųsdavo maisto?

Nu ti seso atsiųsdava siuntinis.  Iš karta metus   gal kokis, a daugio pati neturėja iš ką. Vien lika be tėvu, be nieka 15 metų, mokyklon aidava.  Reiki mokytis.

27. O kaip vykdavo svarbiausios mūsų šventės tremtyje – Velykos, Kalėdos?

Varydava dyrbt visus, nieks ti neduodava švęst, va, bernai kada susitardava, sustata traktoris ir nevažiuoj į darbu. Praded jie tinai baliavot, dainuot, gert, a paskui tardydava, šaukdava visus, kas tinai pradėja, tiem baud bus, kas tinai organizatoris. Nieks neprisipažyndava, taip ir praeidava tas, parėkaudava garaže tas vyršiniks. Nu ko.

28.Tai per svarbiausias šventes už stalo dažniausiai nesėsdavote?

Namuos parėji švęsdavam, po darba kada Kalėds, Velyks vis tiek švęsdavam.

29. Kaip gimė Jūsų dukra Virginija? Ar ligoninėje gerai žiūrėjo daktarai?

Ligoninė dyrba tada Šerkšns, va, Panveže daktars, chirurgs.  Jis būva yšvežts tinai ir man prė gimdima Šerkšns dalivava.

30.Ar norėjote greičiau grįžti į Lietuvą?

Norėdavam visi, bet kad nieks nieka nelaidė grįžt.

31. Ar tikėjote, kad grįšit namo?

Nu tikėjom, laukiam vis labai. Gal kadu palais, gal kadu palais. Kaip Stalins myre, tadu būva lengvio i darbe, i visur palengvėja. Kol Stalins būva, te lab varže, o po to jau atsilaide vyskas. To naktį labai vėjs būva dydelis, pūgas, pasku rytą išgirdam, kad Stalins myre.

32. O gal galėtumėt papasakot apie tą dieną, kai pasakė, kad galite važiuoti namo, kad jau esate paleidžiami? 

Tą dieną, kai pasake, aš buvo po gimdima ligoninė. Ataneše į ligonini tą poperėlį to pasirašyt, kad jo palaidži, vyskas va. Sausia mėnesį jo musėt, 4–5 dieną būva.  Untro dieno pagimdžio tinai. O tas unt poperėle raše, kad gruodžia 29, kadu palaista, iš Vylnios išeita, bet atneše tik sausia mėnesį.

33.Tai kaip grįžote namo?

Namo grįžam, nu ko, užsidyrbam pinigų, tadu nusipirkam byliets, a iš Stara Briania tinai tiesė į Maskva, paskum  Maskvo  parsėdyms į Beloruska stancijo,  tadu dvi valands reikėja laukt Maskvo, turėjam laika, nuvėjam mauzoliejų apžiurėt, Lėninu pamatėm, kur gūli užbalzamuots.Pabūvam, paskiau sėdam Belaruska stancijo, tiesė į Vilniu atvažiavam, į Panvežį, Vilniuj nebūvam, tiesė į Panvežį atveže.  A Panvežy yšlipam, vėl bėda – atėja sesuo pasitykt, tėvui pasake, kad nieka nebėr, visi išmyri, tėvui infarkts, tėvs kryta i gatavs iš karta. I va tada didžiausi bėd - nieka nežinai, nieka nėra, kur dėt, nė kur šarvot. Tai va, tėvs myre ir laukiam, kol Veronika vyską sutvarke, kol milyciji ateja, kol vysko sutvarkėm… Tadu pašarvojam pas Verūti kambary.  Mes tada apsigivenam pas Vytauta tetą, pabūvam, a pas Verūti nabašnikas būva.

34.Kai grįžote, kas laukė Jūsų namie, ar radote savo namus?

Nieks nelauke tadu. Maryte Margyte to Panvėži vadovava, būva kaip ir vyršinike, kaip daba rajona mėrs. Nieks neregistrava, reikia pyrma būtu susirast, kur gyvent, tadu registruotis. Neregistruota –  darba nieks nedave, irgi daug bėdų būva visur. Vaikščiok, ieškok. Paskum gavam pas Andrijausku būtą, prisiregistravam, tadu Staniūnuos į darbu Pilkausks pryeme. Jau būva nebe kolūkė, jo būva eksperimentinis ūkis.  Mūm kolūkios neteka. Yšveže, da nebūva kolūkiu, a grįžam, jo būva pasibaigi.  Jau būvo tarybine ūke.  Tadu dyrbo laukininkystė, dyrbo daržininkystė Staniūnuos, paskiau išėjo į Staniūnų autoservizi, tinai 10 metų išdyrbo.  Išėjo unt pencijas iš servizą, tadu atėjo į Velžia mokyklu valytoji dyrbt. Ir va, činai 13 metų išdyrbo.

35. Ar linksmai gyvenote Velžyje? Ypač, kai pastatė aštuonbutį, įsikėlė gyventi jaunos šeimos. Kaip tada leisdavote laisvalaikį? (Tremtinių šeimoms ūkis statė aštuonbutį, todėl iš atlyginimo atskaičiuodavo dalį lėšų namui pastatyti, taip tremtiniai buvo aprūpinti būstu.)

Nu či labai sugyvenam su visais. Būva Adomaičių toki šeim, Janikūna, Jaškūna, nu i mūsų či, Vitkaucka.  Ti či va dainuodavam, šokdavam, labai či linksma būva. Labai draugiški žmonės būva.   Vieni su kitais suveinam šeštadienės, sekmadienės visi suveidavam. Švęsdavam visus vardadienis. Katra vardadienis, tai suveini, šventi, baliavodavam, dainuodavam.
Linksms. Ir seniau, ir dabar linksms. Daba daug privažiava, daug kitoniškų žmonių pylna iš visur.  Senio vien velžiečė būdava, 33 kiemai.

36. Ar dar išlikę Jūsų draugų čia, Velžyje?

Mažeikas abudu po 90 metų antram aukšti, su Mažeikieni suveinam va. Mes tam nami abi seniausi, ti va daugiau visi jauni.

37.Kaip manote, kuo dabartinis jaunimas skiriasi nuo Jūsų laikų? Ar pasikeitė kažkas?

Dabartynis jaunyms labė nebetiki Dievu, nebesimeldži. Va tas yr blogiausi. Dabartynis jaunyms važinėji po vysų pasaulį i visus tradycijis vežasi iš kitur, letūvių tradycijų nebežiūri.  Reiki Lietuvas laikyt tradycijs. A daba jie vis iš Kūbas, iš visur tinai. Šokė Čia, čia“,  koks či šokis, pasistūmda, a mes ,,Bitute pilkoji“ šokdavam, polko, valso, a daba viens prieš kita pasistūmda, koks či šokis. Žiūri, kaip Europas Sąjungo, visa dara kaip Europos Sąjungo, a kaip Letuvo, tai nieks nebedara…Pasikeite šoke, givenims jų, labai gerai, nebėra bloga nieka. bada nėra. Labiausi, kad tradycijs visas pamina.

38.Ar galite padainuoti seną lietuvių liaudies dainą, kurią prisimenate?

Senio būva vyska pylna
Ir iš plūnksnų, ir iš vylnų,
Ir būvam nemokyti.

O daba mūsų platelėj
 Vos kilogramas terbeloj,
Užtat kad mes mokyti.

Senio su biru žirgeliu
Mes važiavom į turgelį,
Ir būvam nemokyti.

O daba už eura pusi
Sėdi boba autobūse,
Užtat kad mes mokyti.

Senio su biru žirgeliu
Ariam vagu par laukelį,
Ir būvom nemokyti.

Daba ariam penkiavagis
Ir palykam visi vagys,
Užtat kad mes mokyti.

Senio būdavo vaikūčių
Pylnas kiemas kaip lakštūčių,
Ir būvam nemokyti.

O daba žmonelė stora,
Ir vaikūčių vos tik pora,
Užtat kad mes mokyti.
  1. Ar esate laiminga?
– Esu daba laimynga, kad tiek amžios išgiveno ir da galiu vaikščiot, da mato, da gerai, dėkui Dievu.  i daugio nieka nebereikia.  Vyską yra daba, valgit užtenk. Man vienai daug nereiki.

39.Dabar, prisiminusi jaunystę, kaip manote, ar ji buvo gera, prasminga?

Nu ti ko gera, kad du pasaulynė karai: vaikystė kars, jaunystė kars. Nieka gera, grįžo 31 metų, jau pasenus. Ir va 92 metai ir da gyvenu, unt Velykų bus 93 jo. Ir, ačiū Dievu, da krutu, da vaikšo, tė gerai da.  Nėr ką skųstis.
 
Išvados:
  1. Julijos Miknienės-Bučinskaitės kalboje sutinkamos panevėžiškių šnektos ypatybės: i. u ilginimas mišriuosiuose dvigarsiuose ir kirčiuotuose trumpuosiuose balsiuose, balsių trumpinimas nekirčiuotose pozicijose, galūnių „nukandimas“, dvibalsių ie, au keitimas balsiais, kirčiuotų i, u ilginimas, balsio o keitimas balsiu a, balsio a keitimas balsiu u ir kt.
  2. Įdomu tai, kad kai močiutė dainuoja, tuomet ne visus žodžius taria ir kirčiuoja tarmiškai.
  3. Kalboje pasitaiko sibirietiškų žodžių, svetimybių.
  4.  Pasakoja gyvai, vaizdingai, su poetiniais ar dainuojamaisiais intarpais. Tai rodo puikią jos atmintį.
  5. Užrašydama kalbą teksto netranskribavau, bet užrašiau populiariai, kiekvienam eiliniam skaitytojui, besidominčiam šia šnekta. Todėl didžiausia problema spausdinant tekstą buvo dvibalsio ai, iš kurio rytų aukštaičiai galūnėje taria neryškų balsių junginį, užrašymas. Deja, jį palikau kaip bendrinėje kalboje…
  6. Pasitaiko, kad tą patį žodį močiutė taria nevienodai, stengiausi užrašyti, ką išgirdau.

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Kviečiame išgirsti, paragauti, pajausti








Reklama