NAUJIENOS

Vietovių istoriją galima skaityti ir savais pojūčiais

Kategorija:

Miestas:

Prakalbus apie istoriją, mes pirmiausia griebiamės istorinių šaltinių, archeologijos ir tikriausiai net nepagalvojame, kad mes patys ją galime perskaityti savo pojūčiais. Tam reikia tiek nedaug – pradėti matyti. Ir tokių matančių žmonių skaičius auga, nes matymas – ne išskirtinių žmonių ypatybė, o kiekvieno žmogaus galimybė. Tik reikia to norėti, žinoti, kam tau reikalingas matymas ir pasitikėti, kad tu gali.

Kai saviugdos ir gyvenimo konsultantas Jevgenijus Černyš kalbėjo apie savo matymus, tikėjau ir tuo pačiu netikėjau. Tad mudviejų pašnekesys ant Apuolės piliakalnio (Skuodo rajonas) ilgai laukė savo eilės pasiekti svetainės lankytojus. Mane stabdė jo pasakyta informacija, kuri prasilenkė su mano tuomet turimomis žiniomis apie piliakalnį. Su Jevgenijumi Černyš į Apuolę užsukome dar vasarą, keliaudami po Žemaitiją, Pakylėtai nuotaikai, atsiradusiai po malonaus susitikimo su Gėsalų žemės ūkio bendrovės vadovu, Skuodo rajono tarybos nariu Edvardu Karečka, netrukdė ir purškiantis vasaros lietus, šlapia žolė ir pažliugęs takelis, vedantis į piliakalnį, kuris rašytiniuose šaltiniuose paminėtas anksčiau už Lietuvą. Jis paminėta 853-854 metais, kai Švedijos karalius Olafas su didele kariuomene puolė čia buvusį kuršių miestą, šaltiniuose vadinamą Apulia. Istorikų manymu tai ir buvo šiandieninė Apuolė.

„Jei jau atvažiavome, užlipkime ir į piliakalnį, juolab, kad ten ir kažkokia šventė vyksta“, – lietaus išdykavimams nepasidavė Jevgenijus, pirmą sykį lankydamasis šiuose kraštuose.

Kol pasiekiame viršūnę, kaip tikra gidė porinu Jevgenijui Apuolės istoriją, porinu apie pilį, čia vykusius mūšius. Kaip ten bebūtų, juk istorijos šaltiniuose minima, kad šiai piliai ginti buvo sutelkta 15 tūkstančių gynėjų. Užlipus į piliakalnį laukė staigmena. Ir ne tai, kad ten šurmuliavo šventė, o Jevgenijaus žodžiai.

„Kur ta pilis stovėjo? Nejuntu. Čia niekada nebuvo jokios pilies“, – sakė Jevgenijus. Neslėpsiu: suabejojau. Kaip tai nėra buvę pilies. „Klausyk, gal tau pajusti trukdo šventės šurmulys“, – nenorėjau atsisakyti savo susikurto piliakalnio vaizdinio. „Ne, tikrai čia nėra stovėjusi jokia pilis. Gal ten? – mostelėjo Jevgenijus link piliakalnio pakraštyje esančio nedidelio pakilimo. – Taip, ten būta pilies“. „Na, tebūnie taip, gal ir ten pilis stovėjo“, – pamanau, nusprendusi nesiginčyti, nors jo žodžiais vis negalėjau patikėti. Kažkaip nenorėjau tikėti, kad tokiame mažyčiame plotelyje, kurį parodė Jevgenijus, galėjo stovėti pilis. Jei pilis, tai ji, mano supratimu, turėjo būti didelė ir galinga, o mažytis piliakalnio lopinėlis man niekaip nesisiejo su įvaizdžiu, susikurtu kalbant apie žemaičių didybę .

„Tačiau neaptinku, kad čia būtų vykę ir mūšiai. Tikrai nejaučiu jokių mūšių“, – še tau ir devintinės, dar viena mano žinojimą griaunanti Jevgenijaus išvada. „Klausyk, gal tau šventė tikrai trukdo pajusti praeitį“, – griebiuosi šiaudo savo įsitikinimams gelbėti. „Patikėk, čia tikrai nėra jokių mūšių pėdsakų, – nusišypso Jevgenijus, aiškiai suvokdamas, kad juo netikiu. – Kartais sukuriamos istorijos, nes tai kažkam naudinga. Mūšiai vyko netoli piliakalnio, už kelių kilometrų. Negaliu pasakyti, kokio masto, bet jie vyko. Gal važiuojame pasižiūrėti“.

Kadangi nežinojau, kokiais keliais važiuoti link Jevgenijaus parodytos vietos, o dar nelabai galėjau patikėti jo žodžiais, pasakiau, kad galbūt mes galėsime tą vietą aplankyti kitą kartą. Jo žodžiai manyje nesiderino su tuo, kokį šio piliakalnio įvaizdį buvau susikūrusi. Kiek inscenizacijų apie žemaičių mūšius čia matyta ir skaityta... Net nebuvau pagalvojusi, kad ta informacija yra blokas, trukdantis daugiau pamatyti, giliau sužinoti, pagaliau kitaip priimti skelbiamą informaciją.

Po apsilankymo su Jevgenijum Černyš ant Apuolės piliakalnio prabėgo daugiau kaip mėnuo, o aš vis nesiryžau viešai paskelbti jo minčių. Buvau šventai įsitikinusi, kad tai, ką žinau apie piliakalnį yra tai, ką žino ir kiti. Kaip sugriauti tą tikėjimą, kad Apuolėje nevyko jokių mūšių, o pilis, lyg vaikiškas statinys, tilpo keliasdešimties kvadratinių metrų plotelyje.

Per savo įsitikinimus net nepamąsčiau, kad čia gyvenantiems žmonėms Jevgenijaus žodžiai būtų tik jų turimos informacijos patvirtinimas.

„Jokių mūšių ant Apuolės piliakalnio nevyko. Taip, 853 metais čia buvo atvykę švedai, jie buvo apgulę Apuolės pilį ir savaitę pilį išlaikė apgultyje, galbūt čia esančius gynėjus norėjo badu išmarinti, bet mūšių nevyko, nes kuršiai švedams sumokėjo išpirką ir jie pasitraukė. Mūšiai, gal net ne mūšiai, o susirėmimai vyko šalia Apuolės esančiame Kaukolikų kaime. Ir pats kaimo pavadinimas tai rodo. Kaukolės liko. Tad jau kaimo pavadinimas primena apie mūšius, – Jevgenijaus žodžius apie Apuolės piliakalnį patvirtina Aleksandrijos seniūnas istorikas Edmundas Bertulis. – Čia gyvenę kuršiai irgi nebuvo angelai. Porą metų prieš švedų puolimą, jie buvo nukeliavę į Daniją, kur prisigrobė turtų. Švedai atkeliavo to turto atimti. Ir kažką gavo už atsitraukimą.“

Kai su Aleksandrijos seniūnu nuvažiavome ant Apuolės piliakalnio, atėjome ir į tą vietą, kur, pasak Jevgenijaus ir istorikų teigimu, stovėjo pilis. Abu stebėjomės, kad tokiame mažame plote galėjo stovėti pilis, talpinusi kelis tūkstančius gynėjų. „Manoma, kad Rimberto kronikoje, kurioje aprašoma Apuolės apgultis, gynėjų skaičius smarkiai perdėtas – 15 tūkstančių. Tačiau kokie septyni tūkstančiai buvo. Tačiau sunku pasakyti, gal per šimtmečius nušliaužė piliakalnio šlaitai ir mes dabar matome tik dalį buvusio ploto. Be to, taikos metu žmonės gyvendavo piliakalnio papėdėje ir tik priešui puolant sueidavo į pilį“, – savo žiniomis dalijasi seniūnas Edmundas Bertulis, kol vaikštinėjame piliakalnio viršūnėje, grožimės jį supančia aplinka, sutvarkytais laiptais, vedančiais į piliakalnį, tilteliu, džiaugiamės tuo, kad šiandien piliakalnis yra tapęs renginių ir turistų lankoma vieta. Ir jei kam, gyvenančiam arčiau sostinės ar sostinėje, atrodo, kad Skuodo rajonas yra nieko įdomaus neturintis užkampis, tai tik susikurtų stereotipų pasekmė. Atvažiuok, pasižiūrėk ir tada sakyk. Vaikštinėjau ir galvojau, kiek daug ko taip ir nesužinome, nepamatome, manydami, kad mes žinome. Pagaliau tas manymas yra stabdis ir mūsų pačių augimui, tobulėjimui. Kaip dažnai tuo savo žinojimu mes susikuriame patiems neįveikiamas kliūtis gyventi geriau ir gražiau, pajusti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą.

Genovaitė Paulikaitė

Nuotraukoje. Apie Apuolės piliakalnį pasakoja Aleksandrijos seniūnas Edmundas Bertulis.

Už pagalbą renkant informaciją dėkojame Gėsalų žemės ūkio bendrovei ir UAB „Žemaičių virvės“

 

 


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Bukantės dvarelyje – edukacinė popietė


Jeronimas Laucius. Pasaulio garsai

Lapkričio 11–17 d. energijų horoskopas

Svetimas skausmas į širdį nesminga

Reklama