NAUJIENOS

Vilija Dailidienė: jeigu žmogus gimtąja kalba neranda savo mintims raiškos, tai gal tos mintys nė nesusiformavusios...

Kategorija:

Miestas:
„Mano supratimu, gera lietuvių kalbos mokytoja suteikia vaikui pasitenkinimą, džiaugsmą, kad jis kalba gimtąja kalba. Kad jis ta gimtąja kalba skaito kūrinius. Gera lietuvių kalbos mokytoja neatgraso, visų pirma, nuo kalbos, o kažkokiu būdu suteikia pasitenkinimą. Nes santykis su gimtąja kalba yra išskirtinis, kitoks negu su kitomis kalbomis. Ji labiau į pasąmonę įaugusi“, – prieš trejetą metų interneto svetainėje maratono laukas teigė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, viena iš Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programos (2011) ir Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendrosios programos (2016) rengėjų, Mokslininkų ir mokytojų asociacijos Lituanistų sambūris ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė Vilija Dailidienė.
 
 Gerbiamoji Vilija, esate viena iš Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programų autorė. Neabejotinai, kad pagrindinis tikslas yra išmokyti mokinius lietuvių kalbos, bet rezultatas priklauso ir nuo to, kaip mokoma. Tad į ką orientuojamasi kuriant programas, kad lietuvių kalbos mokymasis būtų ne tik prievolė, bet ir uždegantis dalykas? Kaip dažnai atnaujinamos mokymo programos ir nuo ko priklauso atnaujinimo dažnumas?

Paprastai daug ginčijamasi dėl literatūros, ne kalbos programų. Pagrindinis ginčų objektas – kiek vidurinėje ar pagrindinėje mokykloje turi būti skaitoma lietuvių autorių kūrinių? Yra manančių, kad reikia skaityti tik verstinę literatūrą, nes lietuvių kūriniai per mažai jaudrina prie pramogų įpratusį šiuolaikinį paauglį ar jaunuolį. Tiek 2011 metais patvirtintoje Vidurinio ugdymo bendrojoje lietuvių kalbos ir literatūros, tiek 2016 metų Pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programose laikomasi nuostatos, kad  ugdymui svarbūs ne pramoginiai, o prasmingi dalykai. Tautos ir žmonijos pasakojimas, perteikiamas literatūros kūriniuose, aplinkybės, kuriomis asmuo turi apsispręsti, jo priimti sprendimai negali būti neįdomūs bręstančiai asmenybei.

Programos atnaujinamos kas maždaug aštuonerius metus: tokia yra pasaulinė praktika.
Lietuvoje programos smarkiai keitėsi Atgimimo metu – vaduotasi iš sovietmečio ideologijos apnašų, susigrąžinta išeivijos literatūra, pabrėžiama mokytojo laisvė rinktis kūrinius ar metodus. Buvo pakilimo metai, todėl lituanistai ir jų mokiniai tuo metu iš naujo perskaitė daugybę literatūros kūrinių. Supratus, kad įsiskaityti į kūrinį reikia mokyti, imtasi teksto analizės. Tuo laiku programų raidą vis stipriau ėmė lemti egzaminų kaita. Įtraukus į valstybinį egzaminą rašto  darbą, vadinamą teksto analize, analizė buvo vis labiau formalizuota, imta nebeskaityti viso kūrinio, tik trumpas jo ištraukas, iš kultūrinio konteksto ir autoriaus biografijos liko tik analizei pritaikomos klišės – literatūros kursas subyrėjo į fragmentus ir tezių rinkinius. Su kalba taip pat paeksperimentuota: kilo pagunda gimtosios kalbos mokyti be gramatikos, juk gimtąją kalbą ir taip visi moka, taigi nesąmoningai laikosi gramatikos sistemos. Iš to nieko gero neišėjo, smuko raštingumas. Į brandos egzaminą įtrauktas kalbos testas nepagerino kalbos mokymosi, nes imta mokytis ne kalbos sistemos, o treniruojamasi, kaip įsiminti konkrečius testų rašybos ir skyrybos atvejus. Gramatika moko mąstyti, o konkretybės be sistemos atbukina, ypač kad į testus imta įtraukti vis retesnius atvejus, neva jie reikalauja pademonstruoti aukštesniuosius gebėjimus.

Taigi 2011 programa buvo pabandyta sugrįžti prie viso kūrinio perskaitymo. Atsiminkime, kad tuo metu daugiau kaip dešimt metų skaityti kūrinius reikalavo tik pavieniai mokytojai. O naujoji programa privertė visus mokytojus vėl pirmiausia perskaityti kūrinius. Egzaminui pasirinktas prasmingo teksto – rašinio rašymas. Rašinys, struktūruotas, idėjų nuoseklumu paremtas tekstas, o ne testas geriau atskleidžia ir mokinio raštingumą.
 
Naujienų svetainėje paskelbus interviu su profesoriumi Kazimieru Župerka ir kalbininkei Jūratei Laučiūtei iš teksto išėmus bei facebook paskyroje paskelbus jo citatą apie lietuvių kalbos mokymą, buvo parašytas toks komentaras: „Labai prasta lietuvių kalbos mokymo kokybė. Buvo ir yra. Likusi dar nuo LTSR. Manau, tokios programos buvo padarytos tyčia, dar SSSR, o sutvarkyti niekam į galvą neatėjo. Pagalvokite logiškai – kokia prasmė braukyti žodžius bangelėm sakinyje? Ar tai ugdo meilę kalbai?“ Taigi ką galite atsakyti į tokį internauto komentarą?

Dažnai užmirštama, kad sovietmečiu gyveno mūsų tėvai ar seneliai, kurie mokyklas baigė prieškarinėje Lietuvos Respublikoje, kad ana Lietuva formavo jų moralines nuostatas. Ne vienas sovietmečiu dirbo priešindamasis oficialiajai ideologijai. Sovietmečiu programas rengė Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo sektoriaus darbuotojai. Jie „pagal savo išgales, supratimo lygį, atsižvelgdami į realią visuomeninę ir mokyklos padėtį, siekė, kad mokykla išliktų lietuviška ir teiktų kuo geresnį išsilavinimą… Mokyklinė lituanistika buvo suvokiama ne tiktai kaip tiesioginė grupės sektoriaus bendradarbių pareiga, bet ir bendras visos humanitarinės inteligentijos reikalas – taip manė daugelis mokslininkų, dėstytojų, geriausi mokytojai.“ (Jauniausios sesers literatūrinis kelias. Socialinių mokslų daktarė docentė Regina Norkevičienė atsako į Kęstučio Urbos klausimus. „Rubinaitis“, 2012 Nr. 2 (62)
 
Man nepriimtina nuostata niekinti kitų darbą, visur ieškoti priešų. Reikėtų klausti, ką anomis sąlygomis gyvenę žmonės sugebėjo išsaugoti ar sukurti gera, ko mes laisvės sąlygomis kartais nebesugebame. Ir kodėl mums taip sunku susikalbėti.
 
O dėl žodžių braukymo bangelėmis – kalbama apie sakinio dalių atpažinimą. 2016 metų pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos programa sugrįžo prie sisteminio kalbos mokymo. Ir kalbos dalių, ir jų kaitymo ypatybių, ir sakinio dalių reikia mokyti(s). Visada žavėjausi Broniaus Dobrovolskio siūloma kalbos mokymo metodika: temų dėstymo aiškumas, ėjimas nuo paprastų dalykų prie sudėtingesnių, nuoseklios  ir įvairios pratybos, nesuvelti sakiniai analizei. Mokytis gramatikos gali būti įdomu. Tuo ne kartą įsitikinau jaunystėje dirbdama pagrindinės mokyklos klasėse iš Dobrovolskio ir Sirtautų vadovėlių.
 
Kalbantis su mokytojais tenka išgirsti, kad lietuvių kalbos ir literatūros vadovėliai ne visai koja kojon eina su programomis. Kas Lietuvoje atsakingas už vadovėlių kokybę ir jų atitikimą ugdymo programoms? Esate Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, kokią įtaką komisija turi rengiant ugdymo programas ir vadovėlius? Galbūt komisijai šioje srityje reikalingi didesni įgaliojimai?

Už vadovėlių kokybę atsako leidyklos, kurios juos leidžia. Yra kontrolės ir priežiūros institucijų, be kurių palaiminimo knyga negauna vadovėlio statuso. Bet ne kontrolė čia svarbiausia. Kad tik būtų kam vadovėlius rašyti! Vadovėlį paruošti – sunkus, ilgas ir atsakingas darbas. Neužtenka to, kad į darbo grupę susėstų mokslininkas ir mokytojas – kiekvienas iš jų turi būti ir mokslininkas teoretikas, ir mokytojas praktikas, kitaip jie nesusikalbės. Ir dar labai svarbu, kad nei programa, nei vadovėliai nepaverstų visos Lietuvos eksperimento laboratorija. Vadovėlių autoriams turėtų talkinti grupės, atliekančios tyrimus, siūlomos naujovės turėtų būti išbandomos keliose mokyklose: tam reikia ilgalaikių projektų, skirtingų institucijų bendro ilgalaikio darbo.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija ekspertuoja vadovėlių kalbą. Kalba nėra vien forma, formą lemia prasmė, todėl Vadovėlių vertinimo pakomisė paprastai pateikia pastabų ir dėl turinio dalykų, ypač kalbos ir literatūros vadovėlių.
 
Dalyvaujate  mokslininkų ir mokytojų asociacijos Lituanistų sambūris veikloje, koks sambūrio vaidmuo, gerinant lietuvių kalbos mokymą ir mokymąsi?

Lituanistų sambūris susikūrė iš poreikio mokslininkams ir mokytojams lituanistams burtis, dalintis idėjomis, kad mokykla neatitoltų nuo mokslo, o mokslininkai suprastų, kad jų darbai gali būti visai nesusiję su mokykla, bet būtent nuo mokyklos priklauso, ar tie darbai bus prasmingi. Lituanistų sambūris prasidėjo, kai labai reikėjo sutelkti jėgas, rengė konferencijas, seminarus, į kuriuos kvietė visus mokytojus, ne tik Sambūrio narius. Įvairiomis progomis bendraujant susiformavęs supratimas, kad literatūros kūriniai susieja asmenybes ir gyvenimą, jaunuolį ar paauglį su anksčiau gyvenusiomis kartomis, tapo 2011 metų Vidurinio ugdymo ir 2016 metų Pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programų viena iš nuostatų. Būtent Sambūriui priklausę mokytojai ir mokslininkai jas rengė.

Labai svarbi yra Lituanistų sambūrio svetainė: lituanistusamburis.lt. Čia mokytojos Aldonos Kruševičiūtės dėka surenkamos į vieną svetainę iš visos spaudos lituanistinės naujienos, straipsniai, kurie gali būti įdomūs tiek mokytojams, tiek mokslininkams. Tai didžiulė straipsnių biblioteka – kviečiame lankytis.
 
Kad ir kaip nenorėtume, bet labai didelė dalis vaikų lietuvių kalbos pamokas įvardija kaip vienas sunkiausių. Jūsų manymu, kokios tokio vertinimo priežastys: lietuvių kalba per daug sudėtinga, per sudėtingos mokymo programos, dėstant lietuvių kalbą pritrūksta kūrybingumo?

Manau, kad reikėtų mokykloje apsibrėžti, ką reikalaujame mokėti, o ko mokinys gali nemokėti, kokie dalykai nemažina pažymio. Jeigu mokinys, nepriklausomai nuo to, kokioje klasėje mokosi, turi mokėti viską, visada galima vertinti „griežtai“ ir jis niekada nepatirs pažinimo ir išmokimo džiaugsmo.

Štai ketvirtokui duodama užduotis nustatyti įvardžio „jam“ žodžio dalis. Puiki užduotis pedagoginei pertraukėlei, pokštui, bet ji netinka žinioms patikrinti: galūnę atrandame žodį linksniuodami, bet kokią reikšmę perteikia šaknis „j“? Šito žodžio „šaknis“ neatitinka šaknies apibrėžimo.

Kokią įtaką lietuvių kalbos mokymui turi išmaniosios technologijos?

Išmaniosios technologijos yra puikios mokytojo pagalbininkės. Žodynai, tekstynai, morfologinis anotatatorius, kirčiuoklės ir pan. suteikia galimybių geriau išmokyti kalbos. Bet reikia išmokyti tomis priemonėmis naudotis. Daug ką galima išmokyti ir žaidimais. Tikslinius elektroninius kalbos ugdymo žaidimus būtina kurti nuolat – žaidimai greitai sensta, nusibosta, būtina sugalvoti vis naujų.

Pavyzdžiui, labai reikia tarties žaidimų darželiams ir pirmajai klasei. Kuo daugiau ir kuo įvairesnių.
Tik reikia suprasti, kad pačios technologijos kalbos neišmoko. Kad ir kiek visko būtų internete, gramatika turi būti mokinio galvoje. Technologijos gali padėti įgyti kalbos įgūdžių, bet jos pačios nėra įgūdis. Kartais tėvai sako, kad visos žinios yra internete, kam jas keltis į galvą. Ne galvoje, o internete esančios žinios nesuteikia galimybių apmąstyti problemą ir ją išspręsti. „Tai susiję su „darbinės“ (trumpalaikės) ir ilgalaikės atminties principu... „Darbinėje“ atmintyje yra mažai vietos, todėl bandydami išspręsti problemą joje negalime „laikyti“ daugybės ką tik sužinotų faktų, turime juos per ilgą praktiką „įsikalti“ į ilgalaikę atmintį, kad galėtume jais naudotis. Tai galioja ne tik faktams, bet ir gebėjimams.“( Pagal Danielio T. Willinghamo knygą „Kodėl vaikai nemėgsta mokyklos?“ parengė Kristina Tamelytė.www.bernardinai.lt) 
 
Ką galvojate apie nuolatinius bandymus sumenkinti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminų svorį ar net visai juos panaikinti?

Brandos egzaminas yra rimtas 12 metų darbo patikrinimas. Jam išlaikyti reikia ir gabumų, ir nuoseklių pastangų. Jei egzaminas ar jo vertinimas nėra tobuli, reikia juos tobulinti. Atsisakyti galima visko, tik ar nuo to gyvenimas būtų prasmingesnis?

Susitikau gana daug žmonių, kurie mano, kad anglų kalba jie turėtų ką pasakyti. O kad lietuviškai jie nieko nepasako, kalta lietuvių kalba. Esu įsitikinusi: jeigu žmogus gimtąja kalba neranda savo mintims raiškos, tai gal tos mintys nė nesusiformavusios?

Jūsų manymu, kas turėtų pasikeisti, kad lietuvių kalbos brandos egzaminų rezultatas bent jau nebūtų prastesnis negu anglų?

Kaip rodo pasaulinė patirtis, gimtosios kalbos vertinimas visada griežtesnis nei užsienio kalbų. Čia nėra kaip rungtyniauti – ne tų pačių dalykų reikalaujama.

Ar pakankamas kalbinis visuomenės švietimas? Ką reikėtų padaryti šioje srityje?

Čia labai daug lemia mokykla. Reikia visos visuomenės didesnės pagarbos ir didesnės pagalbos mokyklai.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Nuotr. autorė Aldona Kruševičiūtė
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Valstybine lietuvių kalbos komisija

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-semdamiesi-stiprybes-is-praeities-saugokime-proteviu-mums-dovanota-sielos-ugni

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-venckute-slypi-ne-tik-pavojus-prarasti-dali-savo-zodyno-paveldo-bet-gali-sunykti-kai-kurie-funkciniai-stiliai

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jolita-urbanaviciene-visuomenei-zodynu-reikia-nuolatos-ir-ivairiu-ir-vienakalbiu-ir-keliakalbiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-lietuviu-kalbos-institutas-yra-toji-ypatingos-nacionalines-svarbos-institucija-reiksmingai-prisidedanti-prie-kalbos-puoselejimo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/bonifacas-stundzia-gyva-kalba-nestovi-vietoje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-romualdas-zuperka-ir-stiliaus-klaidos-ir-originaliausios-stiliaus-figuros-vaiksto-tais-paciais-keliais
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-kiseliunaite-lietuviu-filologijos-studentai-ir-destytojai-yra-panasus-i-liudnojo-vaizdo-riterius-kovojancius-su-vejo-malunais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/evalda-jakaitiene-manau-kad-bendrine-lietuviu-kalba-apniko-pavojingos-ligos-kurias-reikia-gydyti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-sofija-lauciute-kalbos-tyrinejimai-atskleidzia-musu-istorijos-saknis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valentinas-stundys-nepamirstina-kad-musu-kalba-yra-rizikos-zonoje-del-ja-vartojancios-nedideles-populiacijos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-tarptautinis-bendradarbiavimas-primena-kad-kiekviena-tauta-unikali-savo-kalba-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausra-papirtiene-anglu-kalbos-iskelimas-auksciau-valstybines-yra-uzsleptas-kesinimasis-i-musu-valstybinguma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-asanaviciute-dazniau-ir-dazniau-pastebime-kad-lietuvi


Braškinis pyragas – tortas

Šviežių bulvių plokštainis

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė








Nerimstanti teatro dvasia

Nerimstanti teatro dvasia

Birželio 26 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Neringa Bulotaitė švenčia gražų jubiliejų – 60-metį! Ji – režisieriaus Jono Vaitkaus mokinė, studijavusi jo pirmajame „dešimtuke“ Lietuvos...

Reklama