NAUJIENOS

Virti saldainius galima išmokti Kretingoje

Kategorija:

Miestas:

Gražus Kretingos dvaro parkas. Dabar vaikštinėjant jo takais tyliai čeža nukritę auksiniai lapai ir kol jų neišpurvino rudens lietūs kretingiškiai ir svečiai skuba jame fotografuotis, skuba vienas kitą apiberti rudens auksu.

Iš dvaro parko iškeliami svetimkūniai

Pasak Kretingos muziejaus, kuris šiandien rūpinasi Kretingos dvaro ir dvaro parko išsaugojimu ir tvarkymu, direktorės Vidos Kanapkienės, nors ir ne taip sparčiai, bet žingsnis po žingsnio parkui grąžinamas buvęs jo grožis. Kaip rašoma muziejaus parengtame leidinyje „Senasis Kretingos parkas – gyvoji istorija“, mišraus stiliaus Kretingos dvaro parkas užimantis 23 ha plotą. „Jam pradžią davė Vilniaus vyskupo Igno Jokūbo Masalskio įkurtas didžiulis vaismedžių sodas. Vėliau dvarą valdę grafai Zubovai šalia jo įkūrė parką, kuris XIX a. pirmojoje pusėje minimas tarp penkių gražiausių Telšių apskrities parkų. 1874 m. dvarą įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius. Jis rekonstravo dvaro rūmus, įrengė garsųjį Žiemos sodą (didžiausią Europoje to meto privačioje valdoje) ir 1875 m. pradėjo atnaujinti parką. Parko projektavimas buvo patikėtas dvaro matininkui Šostakui, o želdinius ir gėlynus formavo vengrų kilmės daržininkas, rūmų muzikantas Haidukas, daržininkystės mokslus baigęs Vokietijoje. Pagal parengtus planus buvo pertvarkyta priešais rūmus esanti reprezentacinė parko dalis: suformuoti prancūziško stiliaus parkams būdingi geometrinės formos gėlynai, kuriuos puošė fontanai su skulptūromis, greta jų pasodinti introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, karpomų mažalapių liepų alėjos, sudariusios pavėsingus arkos pavidalo tunelius. Alėjos jungė parką su vaismedžių sodu. Jų sankirtoje buvo įrengtos gerai apšviestos poilsio aikštelės, takai išgrįsti smulkiais akmenukais arba plūkti iš žvyro. Nuo gatvės parką skyrė Zubovų laikais statyta akmenų siena ir naujai išmūryta plytų tvora. Rytiniame Vasaros sodo pakraštyje vešėjo kaštonų alėjos. Landšaftinio stiliaus parko dalyje pagal matininko Šostako 1878–1880 m. parengtus projektus buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai su kriokliu, altanos. Prie tvenkinio ties Salantų keliu buvo supiltas kalnelis, skirtas tvenkinio ir dvaro apžvalgai. Jo viršūnėje pasodintas kaštonas, kurį juosė atvira altana. Į kalnelį vedė spirale kylantis takelis. Tvenkinio krantuose buvo pastatyti du didžiuliai akmenys – suolai. Vieną jų, esantį virš krioklio, kretingiškiai nuo seno vadina Meilės akmeniu. Pietiniame tvenkinio krante netoli rūmų esantį pusiasalį puošė didžiulį grybą primenanti altana.“ Tai buvusio parko vaizdas, kuris šiandien Kretingos muziejininkams tarnauja atkuriant buvusį parko grožį, nes sovietmečiu parkas ir dvaras, nors išliko, bet buvo smarkiai nukentėję, parke atsirado vaizdą darkančių statinių.

„Po truputį iš parko pradedame iškeldinti svetimkūnius. Jau nugriovėme dalį garažų, darkiusių centrinę parko dalį, katilinę su didžiuliu kaminu“, – parko atkūrimą apžvelgia muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, pastebėdama, kad parkas po truputį atgauna buvusį savo grožį. Lėšos šiems darbams gaunamos iš ES ir nacionalinio biudžeto rengiant ir įgyvendinant projektus. „Tačiau yra trukdžių, ne viskas taip sklandžiai vyksta, kaip norėtume“, – užsimena direktorė.

Kliūtis – silikatinių plytų buvusios kolegijos pastatas

Vienas didžiausių ir daugiausia diskusijų sukeliantis statinys yra silikatinių plytų buvusios kolegijos pastatas, prilipdytas prie centrinių rūmų. Diskusijos apie šį pastatą jau vyksta ne vienerius metus. Vieni mano, kad šį pastatą reikėtų nuardyti, kiti – palikti, tik gal kiek priderinti prie rūmų. Vis tik muziejininkai laikosi nuostatos, kad tai dvaro sodybos svetimkūnis ir jį reikia nugriauti, o toje vietoje atkurti tai, kas čia stovėjo grafo Tiškevičiaus laikais: medinė veranda, pavėsinė...

„Prieš kelerius metus keli kabinetai buvo išnuomoti UAB „Ąžuolų sodas“. Jie planavo teikti medicinos paslaugas. Nors esame pasirengę visą pastatui nugriauti ir aplinkai atstatyti reikalingą dokumentaciją, negalime skelbti viešųjų pirkimo konkurso griovimo darbams, nes yra prasidėję teisminiai ginčai su „Ąžuolų sodu“, pastatui uždėtos apsaugos priemonės. O kol vyksta teisminiai ginčai, prarandame laiką“, – apie planų įgyvendinimo trukdžius kalba direktorė Vida Kanapkienė.

Tad, kada galėsime pasidžiaugti tokiu vaizdu, koks aprašytas ištraukoje iš anksčiau minėtos knygos, šiandien priklauso nuo teisėsaugininkų požiūrio.

Tikslas – dvarui įkvėpti gyvybę

Prisimenu prieš kokį dvidešimt metų mūsų pokalbio su Vida Kanapkiene vieną detalę. Tada muziejus dvaro pastate buvo naujakurys. „Noriu, kad atgytų dvaro sodyba, kad dvare būtų gyvybė, kad žmonės galėtų pamatyti ne tik eksponatus, bet ir gyvą veiklą“, – maždaug taip tada apie muziejų svajojo Vida. Tiesą pasakius, tada daugeliui muziejus tik ir asocijavosi su vaikščiojimu po sales nuo vienos ekspozicijos prie kitos.

Taigi Vidos svajonės pildosi ir muziejuje atsiranda gyvybė, apie kokią ji svajojo. 2012 metais, įgyvendinant ES finansuojamą projektą, atnaujinti trys dvaro pastatai, kuriuose įsikūrė archeologijos, etnografijos ir dvarų kultūros ekspozicijos. Šiuo metu atnaujinamas ūkvedžio namas, į kurį persikels muziejaus administracija, o pastato rūsyje įsikurs Kretingos miesto istorijos ekspozicija. Centriniai rūmai bus palikti ekspozicijoms ir renginiams leidžiantiems lankytojams pajusti dvaro dvasią.

Planuose – arklidžių likučių ir šiltnamių atstatymas. O viename atkurtame šiltnamyje jau įsikūrė amatų centras. Viena jo veikla – saldainių virimas. Tai ne išmislas, Kretingos dvaro malūne buvo saldaininė. Jau dabar šia paslauga naudojasi vestuvininkai. Smagu svečius apdovanoti pačių jaunavedžių išvirtais saldainiais. Muziejaus direktorė tikisi, kad  edukacine programa „Dvaro saldaininė“  susidomės moksleiviai.

Ketinama organizuoti ir Kretingos gaspadinių klubą, kurio nariai galėtų dalintis įvairiais receptais. Čia apsilankius galima daugiau sužinoti ir apie arbatas, naudojant mūsų kraštuose augančias žoleles. Kai kurias arbatų žoles muziejininkai jau augina. Jos auga ir parko teritorijoje. Kretingiškių topas – gilių kava, o kaip ją pasigaminti – galite išsiaiškinti pabendravę su muziejininkais. Apie arbatas ir gilių kavą parengta edukacinė programa „žalioji vaistinėlė“. „Norime atkurti dvaro kulinarinį paveldą. Pradedame nuo dvaro duonos kepimo. Ji bus trijų rūšių: duona su kalendromis, balta dvaro duona ir duona su lašinukais. Duonkepė jau pastatyta, beliko, kad Kretingos savivaldybės taryba patvirtintų šią edukacinę programą. Duona bus kepama pagal rastus dvaro kulinarijos aprašymus“, – dar vienu sumanymu dalijasi muziejaus direktorė Vida Kanapkienė. Nors apie tolimesnius kulinarinio paveldo atkūrimo sumanymus ji neskuba dalintis, bet kas žino, kuo savo lankytojus muziejus nuspręs nustebinti po kurio laiko.  

Muziejuje galima iš arčiau prisiliesti ir prie keramikos, pajusti, kaip molio gabaliukas virsta širdžiai mielu kūrinėliu.

Ir dar viena dovana muziejaus lankytojams – senoji žemaičių grafika. Ant medinių lentelių išraižomas piešinys, užtepami ant raižinio dažai ir daromi atspaudai ant popieriaus. „Ši meno rūšis, būdinga tik Žemaitijai, atsirado XVIII amžiaus pabaigoje. Per šv.Antano ar Žemaičių Kalvarijos atlaidus būdavo platinami taip sukurti šventųjų paveikslai“, – sako direktorė.

Visos šios penkios programos mokamos. Kaina priklauso nuo to, kokių medžiagų reikės gaminiui. „Šiandien muziejus turime puikias galimybes edukacinėms programoms, kuriomis gali naudotis mokytojai, padėdami vaikams pažinti mūsų kultūros šaknis. Mes esame atviri visiems, kam įdomus krašto pažinimas“, – sako Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Genovaitė Paulikaitė

 


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Bukantės dvarelyje – edukacinė popietė


Jeronimas Laucius. Pasaulio garsai

Lapkričio 11–17 d. energijų horoskopas

Svetimas skausmas į širdį nesminga

Reklama