NAUJIENOS

Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė: pokyčių nereikia laukti, juos reikia kurti

Kategorija:

Miestas:
Daug panikos sukėlęs koronavirusas turi ir savo teigiamą pusę – jis skatina pervertinti savo santykius su savimi, aplinkiniais, pasauliu ir visata. Apie tai, kaip elgtis šiomis dienomis kalbamės su koučere Vitalija Jankauskaite-Milčiuviene.

 Gerbiama Vitalija, kiekviena problema prasideda nuo mūsų emocijų, mūsų minčių ir žodžių, galbūt suradote receptą kaip išsaugoti ramybę ir pasitikėjimą, kai aplinka elgiasi priešingai –skaičiuojami infekcijos atvejai, prognozuojamas ekonominis smukimas ir panašiai?

Ramybė nėra žmogaus nuolatinė būsena. Galbūt yra dvasiniai lyderiai, kurie gali pasigirti stabilia ramybe, o visiems kitiems tenka jos nuolat ieškoti ir siekti iš naujo.
Sunkumų akivaizdoje nerimas tikrai sustiprėja. Kiekvienas mūsų galvojame apie savo artimuosius, jaučiamės nesaugūs tiek dėl galimos ligos, tiek dėl ateities. Dabar labai aiškiai suvokiame, jog žmogaus kontrolės galimybės labai ribotos...
Aš asmeniškai stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti gamtoje – judėti, kvėpuoti grynu oru. Kai tik pajaučiu, jog reikia, skambinu artimiesiems, bičiuliams, bendražygiams. Šiuolaikinės komunikacijos priemonės leidžia lengvai ir paprastai bendrauti su bet kuo net ir kitame pasaulio pakrašty. Tuo ir naudokimės.

Ką apskritai manote apie šį išbandymą ir kam jis pasauliui duotas?

Pasaulyje veikia tie patys dėsniai kaip ir kiekvieno mūsų gyvenime. Negali visada sektis, negali būti vien perteklius ir laimė. Tikriausiai visi esame ne kartą girdėję, jog žmogus auga tik per sunkumus. Sąmoningumą grūdina sunkmečiai.

Šiam pasauliui jau reikėjo nurimti. Greitas tempas ir, tikrai nebijau pasakyti, perteklius kai kuriuose sluoksniuose nustūmė į antrą planą žmogiškumą ir pamatines vertybes.
Kelionės į egzotiškas šalis, pramogos, žmogaus kūno kultas... Galėčiau vardinti ir vardinti hedonizmo apraiškas. Tai nėra savaime blogai, bet visame kame reikia sveiko balanso. Pareiga ir pramoga gali eiti greta. Tačiau kai pasaulyje visi ima varžytis, kuris gražesnis ir kuriam labiau sekasi, natūralu, kad vieną dieną esame priversti stabtelėti ir pamąstyti, ar ne per daug sau leidžiame?

Prognozių apie pasaulio pokyčius daug ir įvairių,  bet kiekvienas juos suprantame pagal savo suvokimą. Tai kokių pokyčių ir kodėl Jūs lauktumėte?

Pokyčių nereikia laukti, juos reikia kurti. Ir pradėti galima nuo savęs.
Tiesiog pagalvoji, kaip aš noriu gyventi po metų, kitų? Ką aš galiu padaryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo aplinkos, bendruomenės? O tada raitojiesi rankoves ir darai, nes ir Dievas padeda tam, kuris pats stengiasi.

Ką Jums reiškia gyvenimas čia ir dabar? Kaip dažnai vadovaujatės šia nuostata? Juk nuo vaikystės esame mokomi planuoti laiką, darbus, o paskui bac... ir tie planai sužlunga.

Žmogui sunku neplanuoti. Tačiau man asmeniškai sunkiausiai išbūti vienoje vietoje (juokiasi). Aš geriau jaučiuosi, kai galiu judėti. Pavyzdžiui, vakar sėdau į mašiną ir važinėjausi po miestą klausydama muzikos. Taip ir buvau – čia ir dabar.
Kiekviename momente reikia mokėti išprovokuoti geras emocijas. Išgerti kavos puodelį, suvalgyti šokolado gabalėlį, atsiversti mėgstamą knygą...

Jūsų manymu, ką daryti, kad gyvenimas tekėtų konkrečiam žmogui palankia kryptimi ir kad netaptų plaukimų pasroviui?

Čia aš prasta patarėja. Ne kartą esu įsitikinusi, jog kad ir kaip stengtumeisi, negali atsidurti, kur tau ne vieta. Ir negali daryti to, kas tau nelemta.
Žmogus gali prašyti aukštesnių jėgų parodyti ir nuvesti ten, kur jam geriausiai būti. Tik tiek.

Beje, per karantiną siūlomą įvairiausių veiklų, kad nebūtų nuobodu. Jūs žinote, kas yra nuobodulys ar su tokiu dariniu nesate susidūrusi? O jei užpuola, kaip jį iš savo gyvenimo išprašote?

Esu labai dinamiška asmenybė. Pažįstu save ir moku apgauti (juokiasi). Dažnai keičiu veiklas. Jei matau, kad imu nuobodžiauti, paveikiu kažką naudingo – išplaunu lėkštę, pavalau, palaistau gėlę. O tada vėl grįžtu prie darbų.
Veiklos visada apstu. Juk galime susitvarkyti, ką seniai planavome. Galime atlikti ne tik savo daiktų, bet ir minčių auditą. Pergalvoti, kokio gyvenimo aš noriu? Man regis, kad šis laikas skirtas ne tik buvimui su artimiausiais šeimos nariais, bet ir pačiam su savimi. Darbas su savimi pats sunkiausias. Galima pabūti maldoje, meditacijoje. Perskaityti gerų patarimų, paklausyti lektorių paskaitų internete. Svarbiausia suvokti, kad viskas laikina. Dabar toks etapas. Ir jis mus kažko moko. Tad priimkime tą pamoką atvira širdimi ir su lūkesčiu keistis į gerą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Nuotrauka iš pašnekovės asmeninio archyvo
 

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis







Reklama