NAUJIENOS

Žmonės, įveikiantys užmarštį

Kategorija:

Miestas:

Spalio 12 dieną Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kretingos skyrius minės įkūrimo 25-metį. Iš jų 15 metų skyriui vadovauja Valerija Žalienė, kurios iniciatyva po kruopelytę renkami prisiminimai, nuotraukos, daiktai, padedantys pažvelgti į tremties esmę.

Kalbantis su Valerija iš atminties iškilo sąjungos Kretingos skyriaus steigimo akimirkos. Kai Audrius Butkevičius pasiprašė į Kretingą Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai kurti, tuometinio sąjūdžio lyderių nuomonės išsiskyrė. Viena nuomonė buvo, kad per anksti kurti tokią sąjungą, nes tai gali sukelti Sąjūdžio skaldymąsi, kita nuomonė, tegul kuriasi, sovietų valdžiai parodysime, kad Lietuvoje vyksta aktyvus judėjimas už demokratiją ir kad ją tvirtina besikuriantys nauji judėjimai. Nutarėme, kad vis tik Audrių Butkevičių reikia priimti, tik to susitikimo per daug nereikėtų viešinti. Į susitikimą atėjome tik Sąjūdžio aktyvas, kurio veikloje dalyvavo ne vienas ir buvęs tremtinys ar politinis kalinys. Audrius Butkevičius atvyko su Birute Nedzinskiene. Tas susitikimas buvo skyriaus steigimo pradžia, o po kelių dienų – spalio 12 dieną buvo įregistruotas Kretingos „Tremtinių klubas“, apjungęs apie 100 tremtinių ir politinių kalinių.   „Pirmieji vadovavimo skyriui metai buvo labiau pažinimo laikas, kai pati stengiausi suvokti, ką mes turėtume daryti, kad būtų išsaugota tremtinių Sibiro etnokultūra,  – sako Valerija. –Plačios erdvės veiklai atsivėrė atsiradus galimybei rengti projektus. Pirmasis rimtas su įvairiais išbandymais  mūsų projektas buvo „Aš einu tėvų ir senelių pramintu taku...“. Gavę finansavimą iš tremtinių, rėmėjų jam įgyvendinti, 2006 metų vasarą keturi žmonės išvykome į Sibirą. Išvažiavome nežinodami, kur važiuojame, ką rasime. Tik buvo kryptis, važiuoti ten, kur gimiau, į Krasnojarsko kraštą. Mūsų kelionės laikas sutapo su pirmąja jaunimo ekspedicija „Misija Sibiras“. Tada jų neįleido į Krasnojarską. Mums galbūt mums sekėsi todėl, kad mūsų kelionę palaimino brolis Bernardas? Taigi Sibire Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenė ir jos pirmininkas Antanas Rasiulis laukė jaunimo. Padedami geležinkelio stoties darbuotojų mums pavyko su juo susisiekti. Jo padedami mes turėjome nemažai įspūdingų susitikimų. Vienas jų – susitikimas su geologu Mačerniu. Žmogus, iki tol manęs, kad nemoka lietuvių kalbos, prakalbo lietuviškai. Ir net dainą „Ąžuolai žaliuos“ sudainavo. Matyt, gimtoji kalba užkoduota genuose. Ir dar, rusų moterys, mus pamačiusios sakė, kad mes išsivešime čia gyvenančius lietuvius vyrus į Lietuvą. Ir, žinote, jos neklydo. Visi žmonės, su kuriais susitikome, pas kuriuos gyvenome, jau apsilankė Lietuvoje, įgijo Lietuvos pilietybę“.

Iš Sibiro grįžo su dideliu turtu – nufilmuota medžiaga apie Sibire esančius tremtinių kapus. Pasak Valerijos, lyg kokios palaimingos žvaigždės vedami jie keliavo tomis vietomis, kur daugiausia kretingiškių palaidota. Vėliau su ta medžiaga keliaudami po Lietuvą jie nešė žinią čia gyvenantiems giminaičiams. Visi palaidotieji, kurių kapus Sibire užfiksavo nedidukė delegacija, rado savo gimines. „Mes tą projektą įgyvendinome ne 100, bet 110 procentų. Lankydamasi Sibire suvokiau, kad mums reikia važiuoti į Rusiją, bet reikia neužmiršti, kad turime labai daug darbo ir čia, Lietuvoje. Turime apleistų kapų, užmirštų žmonių“, – sako Valerija.

Po šio projekto sekė kiti. Valerija rodo skyriaus išleistus leidinukus, į diskelį įrašytas nuotraukas. O leidinuku „Toks ilgas tuščias suolas giminės...“ susidomėjo Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kaip įdomiai  parengtą neprofesionalo jauniausio autoriaus istorinę medžiagą.

Šiuo metu baigiama išleisti Leokadijos Kaukėnienės prisiminimų knygutė. Eilės laukia ir kretingiškės tremtinės Agotos Daugnoraitės eilėraščiai.

Siekiant surinkti kuo daugiau informacijos, buvo įkurta asociacija „Tremties dienoraštis“. „Pastebėjau, kad žmonėms geriau kalbėti apie tremtį, nesiejant jos su kokios politinės organizacijos veikla. Žmonės labiau atsiveria. Jaunimas mums ir interneto svetainę sukūrė, kad lengviau būtų rinkti ir kaupti informaciją, – pasidžiaugia skyriaus pirmininkė. –Jei anksčiau žmonės mielai atkoduodavo nuotraukas, eksponatus primenančius tremtį, dabar jau sunkiau. Tai giminės neleidžia, tai paprasčiausiai atsisako, retoriškai paklausdami: o kam to reikia. Stabilumo nebuvimas negatyviai žmonėms atsiliepia. Bet užtat tremtiniai esame stabilūs. Kiek prie ko bebandė mus jungti, visada išlikome tremtinių ir politinių kalinių atstovai.“

Skyriaus planuose – dar vienas leidinys, nes kai pradedi dirbti, atsiranda begalės informacijos, nuotraukų. „Manau, kad jau galime išleisti leidinį apie Kretingos skyriaus veiklą“, – planais pasidalina Valerija.

Be abejo, Kretingoje gyvenantys tremtiniai ir politiniai kaliniai yra aktyvūs respublikinių renginių dalyviai. Dainingi skyriaus nariai yra susibūrę į tremtinių chorą. Per Adventą ar Gavėnią susirenka pagiedoti Kalnų ir prisiminti tų, kurie ilsisi Sibiro žemėje.

Genovaitė Paulikaitė

 


Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Bukantės dvarelyje – edukacinė popietė


Jeronimas Laucius. Pasaulio garsai

Lapkričio 11–17 d. energijų horoskopas

Svetimas skausmas į širdį nesminga

Reklama